Patarimai | 1 dalis

Jau nežinia kiek laiko esu dingusi iš čia. Net pamiršau, kaip rašyti... Na, manau, kad man pats laikas grįžti prie šio malonumo. Mano pradingimo priežastis buvo MOKSLAI. Vos tik spėjus įsijausti į mokymąsi prasidėjo koliai, namų darbų pridavimai, o galiausiai ir egzaminai. 6 per 5 dienas... Yeah, super sesija ir tai atsispindi rezultatuose. Whatever...
Vienai paskaitai teko rašyti gana įdomų darbą. Tai buvo komandinis darbas (sunkiau nei sunku), tikras išbandymas. Noriu pasidalinti savo darbo dalimi, manau tai tikrai kai kam gali būti naudinga.

Taisyklė Nr. 2. Pasauliui nerūpi jūsų savigarba. Pasaulis tikisi, kad jūs, VISŲ PIRMA, kažką nuveiksite vardan to, kad galėtumėte gerai jaustis.

Savigarba – vertinamasis savimonės aspektas, žmogaus bendras savęs vertinimas, įsitikinimai apie tai, kiek jis yra vertingas ir vertas to, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Savigarbos jausmą turi visi žmonės, bet ne pas visus jis yra vienodas. Vieni žmonės linkę labiau pasitikėti savo jėgomis, o kiti mažiau. Viskam yra savos priežastys. Labai žemą savigarbos jausmą gali turėti žmogus, kuris anksčiau patyrė pažeminimą šeimoje, draugų rate ar mokykloje, o dabar jį persekioja baimė, kad tai gali pasikartoti. Nuolat bijodamas ir galvodamas apie blogiausią žmogus iš anksto pasmerkia save nesėkmei, nes žmogus yra toks, koks jis jaučiasi esąs. Tai, kokie mes patys jaučiamės esą įsirašo giliai mūsų pasąmonėje, tai tampa pasąmoningu savęs žlugdymu. Žmogus, kuris turi žemą savigarbą netikės žmonėmis, kurie teigia, kad yra priešingai, o klausysis tik tų, kurie teigia tą patį, kaip ir jis.

Žmogus turintis aukštą savigarbos jausmą yra linkęs labiau pasitikėti savo jėgomis, nebijo rizikuoti. Jie dažnai remiasi „savanaudiška paklaida“, savo sėkmę aiškina vidinėmis savybėmis, o nesėkmę – išorinėmis aplinkybėmis. Patyręs nesėkmę toks žmogus kaltins aplinkybes, kurios lėmė nesėkmę, bet niekad nepripažins, kad dėl to gali būti kaltas jis pats. Taip pat, čia galima pritaikyti „save išpildančios pranašystės“ principą. Žmogus tiki, kad gali paveikti nuo jo priklausančius įvykius taip, kad pasiektų norimą rezultatą. Šis principas veikia ir žemą savivertę turinčius žmones, tik atvirkščiai. Jei jie tiki, kad jiems nepasiseks, tie žmonės net ir nedės pastangų, tam pakeisti. Per geras savęs vertinimas kitų akimis gali atrodyti kaip arogancija.

Žmonės yra linkę remtis ta patirtimi, kurie jie patys įgyja per savo gyvenimą, taigi vaikai, kurie nėra patyrę nesėkmės gyvenime daug drąsiau imasi vykdyti užduotis, nepagalvodami apie galimas nesėkmes. Jie pervertina savo galimybes, kol aplinkybės jiems neparodo, kad yra priešingai. Įgavęs tokią patirtį vaikas antrą kartą darydamas tokį veiksmą geriau apsvarstys savo galimybes. Kitų žmonių pavyzdys ne taip gerai paveikia žmogų, kaip jo pačio įgyta patirtis.

Būna žmonių, kurie naudojasi žema saviverte kaip vienu iš dėmesio gavimo būdų. Jie patys taip nesijaučia, bet priverčia aplinkinius manyti, kad taip yra. Visad kartodamas, kaip žmogus nieko nesugeba ir gaudamas atsakymą iš aplinkinių, kad taip tikrai nėra, jis vaidina auką ir susilaukia norimo dėmesio iš kitų žmonių. Tai labai mažai pastangų reikalaujantis būdas gauti dėmesio, kuris yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.

 

Laiko planavimas | Savimotyvacija

Dažnas iš mūsų susiduria su laiko trūkumo problema. Ne vieną kartą girdėjau žmones sakant, kad norėtų dvigubai ar trigubai ilgesnės paros. Oi, kaip tai daug kam praverstų. Deja, paroje yra tik 24 valandos, todėl visą laiką reikia kruopščiai susiplanuoti. Šiais mokslo metais rimtai pasiryžau būti produktyviausia, kokia galiu būti, todėl susigalvojau sau šiokią tokią laiko planavimo sistemėlę. Šiandien ja ir pasidalinsiu, gal kam pravers gyvenime.
Reikia:
  

• Įsigyti dienotvarkę, kur susirašysime visus savo ateities planus, kad nieko nepamirštume;
• Svarbių atsiskaitymų ar įvykių datas susirašyti ir laikyti kiekvieną dieną matomoje vietoje;
• Kiekvieną dieną susidaryti sąrašą darbų kitai dienai, kuriuos reikia padaryti. Surašyti prioritetine tvarka;
• Būtina rasti laiko, kad ir 10 minučių, poilsiui ir maistui, kad nepervargtume ir neišsektume;
• Reikėtų susidaryti savo miego rėžimą. Tai labai svarbus faktorius mūsų efektyvumui;
• Neužsisėdėti tokiuose priklausomybę keliančiuose puslapiuose kaip "Facebook", "Youtube" ir pan.;
• Pasakyti ne multitask'ingui. Kiekvienas darbas turi būti atliktas atskirai nuo kitų, tik tada jis bus kokybiškai atliktas;
• Skirti tam tikrą laiko tarpą tam tikram užsiėmimui;
• Viską laikyti savo vietose, tvarkingai, kad nereikėtų ieškoti ir gaišti laiko;
• Geriau anksčiau nueiti miegoti ir anksčiau atsikelti, tada diena iš karto bus ilgesnė ir produktyvesnė.
• Nepasilikti darbų paskutinei minutei. Geriau viską padaryti iš anksto, norint išvengti streso ir prastos darbo kokybės;
• Būtinai skirti laiko šeimai ir draugams;
• Neapsikrauti per daug darbų vienai dienai. Tai tik išsekins ir nuliūdins, kad nepasiekei užsibrėžto tikslo;
• Kiekvieną dieną pradėti su pozityviomis mintimis ir šypsena;

Sėkmės visiems planuojant savo brangų laiką.

Asmenybės formavimasis

Žmogus iš prigimties negali vystytis ir tobulėti pats vienas. Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu mus lydi tam tikri asmenys, kurie mums padeda vystytis ir tobulėti psichologiškai. Taip formuojasi mūsų emocinis intelektas, kuris neretai gyvenime tampa svarbesnis net už IQ. Pradžioje gyvenimo mums padeda tėvai, jie būna praktiškai vienintelis mūsų matomas pavyzdys. Vėliau mūsų pavyzdžiais tampa mokytojai, galiausiai draugai, bendraamžiai, kolegos. bet kokiu gyvenimo laikotarpiu mes nebūname vieni. Bene didžiausią įtaką mūsų gyvenime, vis dėl to, padaro draugai, nes jais mes labiausiai pasitikime, su jais praleidžiame daugiausiai laiko. Taigi artimus draugus turime rinktis tikrai labai atsakingai. Kokius draugus turėsime pagrindiniu asmenybės formavimosi laikotarpiu, greičiausiai, tapsime labai panašūs į juos. Paaugliai dažniausiai ima pavyzdį iš kiek vyresnio draugo, kuris jų akimis atrodo "kietas", neatsižvelgdami į tai, kaip tai yra kvaila. Jei jaunuolis pradeda mokytis iš tokio žmogaus, tai būtinai bus perimtos pačios blogiausios vyresniojo savybės. Neretai "mokiniai" savo "mokytojus" gerokai pranoksta ir tampa dar didesniais chamais. Jeigu pavyzdys būna geras ir paauglys auga aplinkoje, kur vertinama moralė, mažai tikėtina, kad jis pasuks klystkeliais. Deja, blogų pavyzdžių yra daugiau, todėl daugėja ir amoralių žmonių. Blogas pavyzdys greičiau patraukia psichologiškai nesusiformavusio paauglio dėmesį, nes dažniausiai tai mato aplinkui save. Laimei, anksčiau ar vėliau žmogus suvokia, kad tokiu amoraliu elgesiu nieko gero nei sau nei kitiems nepasieks. Tai pastebėti padeda aplinkiniai žmonės, geras jų pavyzdys ir netgi tokia jėga kaip "karma". Tikiu ja, nes ne kartą, ne du ir ne tris ji puikiausiai parodė savo galią tokiems asmenims. Taigi, tapti geru žmogumi niekada nevėlu, tereikia pripažinti savo klaidas (jei jų buvo), bandyti jas ištaisyti, atsiprašyti įskaudintų žmonių ir toliau gyventi gyvenimą pagal tinkamas moralines normas ir mokyti kitus gerumo.

Žmogaus poreikiai

Žmogus savo gyvenime turi daugybę poreikių ir augant tų poreikių vis daugėja, o visi tie poreikiai kyla iš naujos stimuliacijos trūkumo. Egzistuoja dvi poreikių rūšys: tai baziniai ir išvestiniai poreikiai. Bazinių poreikių, t.y. maistas, oras, vanduo ir t.t..., mes negalime ignoruoti nes be jų mes tiesiog neišgyventume. Žmogus iš prigimties yra linkęs stengtis greitai ir efektyviai patenkinti savo bazinius poreikius. Šios rūšies poreikius galima patenkinti pilnai. Abiejų rūšių poreikių būtinumą puikiai parodo "užteks, nebereikia" principas. Baziniai poreikiai - turi ribą užteks, bet neturi ribos nebereikia, jei to negauna. Išvestiniai poreikiai - neturi ribos užteks, jei gauna tai nori daugiau ir daugiau, bet turi ribą nebereikia, jei to negauna tai gali gyventi ir be to. Šis principas mums puikiai padeda atsirinkti, kokie mūsų poreikiai gyvenime yra būtini, o kurie yra tiesiog trumpalaikės užgaidos. Jeigu kažkas yra būtina tam, kad išgyventum ar liktum sveikas, tai yra bazinis poreikis, o be išvestinių poreikių mes galime pilnai išgyventi. Jei tai suvoktų kiekviena moteris, nes jos dažniausiai susiduria su šia problema, sutaupytume labai daug. Bet deja, šiuolaikinis gyvenimo būdas mums įteigė, kad be išvestinių poreikių mes negalime išgyventi, nors tai ir yra netiesa.
Žmogus veikia pagal mažiausio pasipriešinimo dėsnį, jis daro tai, kas reikalauja mažiausio kiekio pastangų. Tokiu atveju, kai žmogus visai nesistengia nieko daryti, labai didelė grėsmė "užsikrėsti" nuoboduliu, o tai yra labai pavojinga žmogui. Kuo nuobodžiau yra, tuo radikalesnėmis tampa priemonės tai pakeisti. Tada jaunimas gali prieiti net iki nusikalstamos veiklos, patyčių ir kitokių blogybių. Nauja stimuliacija yra labai svarbi kiekvienam žmogui.
Žmogus turi tris pagrindinius socialinius poreikius, tai : dėmesys, pagarba ir rūpinimasis. savaime aišku yra tai, kad svarbiausi poreikiai yra tie kurie yra nepatenkinti. Esant dideliam pirmojo poreikio, dėmesio, trūkumui, žmogus mažiausių pastangų reikalaujančiu būdu stengiasi jo gauti. Kraštutiniu atveju žmogui bet koks dėmesys tampa geresniu dėmesiu nei jokio. Tai yra viena iš didžiausių žmogaus klaidų. Žmogus bet kokia kaina siekia dėmesio, neretai tai tampa savęs nepriežiūra ar žalojimu, nes tam reikia mažiausio kiekio pastangų ir tai susilaukia daugiausiai dėmesio. Geriausiu atveju žmogus dėmesio sieks tinkamomis priemonėmis, kaip dėmesio suteikimu kitiems, gerais darbais, meniniais ar moksliniais sugebėjimais ir panašiai. Kai bus patenkintas šis poreikis, žmogus sieks patenkinti kitą svarbų, pagarbos, poreikį. Tai pasiekti tikrai nėra labai lengva, bet stengiantis įmanoma viskas. Stengimasis būti geresniu už kitus gali užtarnauti norimą pagarbą. Paaugliai yra skatinami gerai elgtis per pagarbos poreikį: gerai elgsiesi - tėvai tave gerbs. Kai pagarbos poreikis yra patenkintas, tada žmogus siekia to, kad juo rūpintųsi. Tai yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių.

Sėkmingo darbo organizavimas

Nenuostabu, kad dažnai tenka susidurti su žmonių neveiksnumu, nenoru, prisidėti prie organizavimo, nenoru dalyvauti renginiuose. Tai, iš esmės, yra suprantama. kaip žmonės yra neįvertinami už savo darbus ar jų veiksmais iš viso nesidomima, visai logiška, kad jie neturi motyvacijos veikti. Čia bandysiu nusakyti faktus skatinančius ir demotyvuojančius žmones aktyviai dalyvauti organizacijos veikloje.

• Žmogus neturi jaustis išnaudojamas.
• Jam turi būti smagu dirbti.
• Jis turi būti gerbiamas.
• Jis turi būti įvertintas.
• Jo klaidos neturi būti prikaišiojamos, o gražiai paaiškinama.
• Žmogui, kuris pilnai visko nesupranta, turi būti konkrečiai išdėstyta užduotis.
• Pagyrimai dar niekam nepakenkė, o atvirkščiai.
• Premijos, pagerbimas.
• Nuopelnai neturi būti pamiršti. 
• Iniciatyvos turi būti remiamos.
• Į projektus įtraukti kuo daugiau žmonių.
• Bendradarbiavimas, komandinis darbas.
• Draugiškumas.
• Pagalba, patarimai, pasidalijimas patirtimi.
• Skatinimas.

Kol kas tiek. Jei kas dar turit minčių, parašykite komentaruose.