Kaip ironiška, kad mano paskutinio įrašo tema, kuria
rašiau beveik lygiai prieš metus, mane tuos visus metus kankino iki (drįsčiau
teigti) baisiausio lygio... Baisiausio kokį man pačiai teko pasiekti. Žinoma
tai įtakojo tragiški gyvenimo įvykiai ir šiaip nesėkmės gyvenime, jų pas mane
apstu. Nenorėčiau labai demotyvuoti žmonių, kurie yra pasiryžę šią
problemą/ligą gydytis, bet man specialistai šioje srityje tikrai labai
minimaliai padėjo. Situacijoj, kurioj turėjau pagal gydytojus turėjau jaustis
visiškai chill ir praeiti normaliai, nes viską mokėjau/žinojau nervinaus taip,
kaip gyvenime nesinervinau ir vien dėl to susigadinau įvertinimą... Na bet
greičiausiai be specialistų pagalbos net ir iki to nebūčiau priėjus, tai vis
šis toks win. Mokslai baigti geriau nei tikėtasi, žinoma ne be visų įmanomų
pastangų, vaistų saujų ir nemigos parų, bet vis tiek yra kuo didžiuotis. Ir vis
dėl to tas maksimalizmas gyvenime nėra visada į naudą žmogui, nes tai
dažniausiai išvaro iš proto, ką teko patirti. Ir pamačius, kaip kiti žmonės
sugebėjo praeiti tą patį kelią, kuriame aš taip kankinausi, visiškai atsipūtę
(aišku atitinkamais rezultatais), pasidarė taip pikta ant savęs (eilinį kartą),
kad persistengiu visiškai veltui. Na, bet aš negaliu kitaip ir gyvenimo
aplinkybės tikrai nepadėjo. Perfekcionistai/maksimalistai kitaip net nesugeba,
varo iki išprotėjimo, kad pasiektų geriausius sau įmanomus rezultatus,
nepaisant to, kad tuo pačiu metu vos ne patys susinaikina. Bet aš tiesiog noriu
būti geriausia įmanoma savo versija... Deja, to tikiuosi ir iš mane supančių
žmonių, kuriem man yra vienaip ar kitaip artimi, bet štai čia ir prasideda
didesnės problemos. Kai iš kitų tikiesi panašiai tiek pat, kaip iš savęs, tai
niekad nepriveda prie nieko gero. Kaip teko įsitikinti, iš viso kažko tikėtis
gyvenime iš kitų su kuriais sieji savo gyvenimą ir ateitį, reiškia naikinti
savo laimę, bet kur yra ta riba tarp visiško standartų neturėjimo ir
reikalavimo per daug iš kitų žmonių? Vis dar bandau tai išsiaiškinti...
***
Dėl tų keistų garsų namie... Po to artimo žmogaus mirties
namuose nepaaiškinamų garsų dar padaugėjo ir girdžiu juos ne tik aš, taigi dar
ne iki galo crazy aš esu. Iš viso tiek
keistenybių namie, kad net pati jaučiu, kad neverta į visa tai gilintis per
daug. Susigyvenau su tuo, susitvarkiau ką galėjau ir gyvenu toliau, o ką daryt.
Gal ir jiem taip pat nėra kitos išeities ir egzistuoja čia kaip sugeba, gyvena
savo gyvenimą kaip gyvenę kadaise. Niekad negali žinoti... Gyvenu ir leidžiu
kitiem egzistuot ramiai šalia, kol gyventi labai man pačiai netrukdo... Matyt
ir jie nori turėti savo kampelį šiame pasaulyje...
***
O ką daryti kai tai, ką kokius metus ar
daugiau planavai žlunga? Man asmeniškai kilo iš to tik kelios išvados:
Absoliučiai niekuo gyvenime negalima pasitikėti; Nieko negalima taip toli
planuoti ypač jei tai nuo kažko kito priklauso; Visad reikia turėti bent jau
vieną atsarginį planą; Ir šiaip planuot kažką labai toliau yra absurdas. Aišku
žinoma ir tai pakankamai pesimistiškai nuteikia, bet toks jau gyvenimas, reikia
visad būt viskam pasiruošus ir apsiginklavus geležiniais nervais ir optimizmu,
gi niekad negali žinoti...
***
Karma kaip visad rodo savo galią man. Žmonės,
kurie mane privertė taip kentėt gyvenime dabar patys ties beprotybės riba
klaidžioja. Nei džiaugtis nei liūdėt nėra ko, tiesiog įdomios tendencijos. Bet
vis gi, Karma is a bitch if you are one...
***
Prasidėjo naujas mano gyvenimo laikotarpis...
Nauja profesija, nauji žmonės, nauja aplinka... Jaučiuosi taip pat pasimetusi,
kaip ir būdama panašioje situacijoje prieš keturis metus, kai stojau į
universitetą. Pasikeitė tik tai, kad šį kartą nejaučiu to malonaus jauduliuko
kaip seniau. Dabar viskas gyvenime man taip... meh... Visiškai nieko
nebesinori, bet stengiuos iš visų jėgų vis tiek kažką daryti ir judėti pirmyn
gyvenime, tobulėti... o vakarais pasileidus savo liūdnų laikų gražiausią muziką
skęstu melancholijoj. Taip ir gyvenu po truputį...
