Asmenybės formavimasis

Žmogus iš prigimties negali vystytis ir tobulėti pats vienas. Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu mus lydi tam tikri asmenys, kurie mums padeda vystytis ir tobulėti psichologiškai. Taip formuojasi mūsų emocinis intelektas, kuris neretai gyvenime tampa svarbesnis net už IQ. Pradžioje gyvenimo mums padeda tėvai, jie būna praktiškai vienintelis mūsų matomas pavyzdys. Vėliau mūsų pavyzdžiais tampa mokytojai, galiausiai draugai, bendraamžiai, kolegos. bet kokiu gyvenimo laikotarpiu mes nebūname vieni. Bene didžiausią įtaką mūsų gyvenime, vis dėl to, padaro draugai, nes jais mes labiausiai pasitikime, su jais praleidžiame daugiausiai laiko. Taigi artimus draugus turime rinktis tikrai labai atsakingai. Kokius draugus turėsime pagrindiniu asmenybės formavimosi laikotarpiu, greičiausiai, tapsime labai panašūs į juos. Paaugliai dažniausiai ima pavyzdį iš kiek vyresnio draugo, kuris jų akimis atrodo "kietas", neatsižvelgdami į tai, kaip tai yra kvaila. Jei jaunuolis pradeda mokytis iš tokio žmogaus, tai būtinai bus perimtos pačios blogiausios vyresniojo savybės. Neretai "mokiniai" savo "mokytojus" gerokai pranoksta ir tampa dar didesniais chamais. Jeigu pavyzdys būna geras ir paauglys auga aplinkoje, kur vertinama moralė, mažai tikėtina, kad jis pasuks klystkeliais. Deja, blogų pavyzdžių yra daugiau, todėl daugėja ir amoralių žmonių. Blogas pavyzdys greičiau patraukia psichologiškai nesusiformavusio paauglio dėmesį, nes dažniausiai tai mato aplinkui save. Laimei, anksčiau ar vėliau žmogus suvokia, kad tokiu amoraliu elgesiu nieko gero nei sau nei kitiems nepasieks. Tai pastebėti padeda aplinkiniai žmonės, geras jų pavyzdys ir netgi tokia jėga kaip "karma". Tikiu ja, nes ne kartą, ne du ir ne tris ji puikiausiai parodė savo galią tokiems asmenims. Taigi, tapti geru žmogumi niekada nevėlu, tereikia pripažinti savo klaidas (jei jų buvo), bandyti jas ištaisyti, atsiprašyti įskaudintų žmonių ir toliau gyventi gyvenimą pagal tinkamas moralines normas ir mokyti kitus gerumo.