Ar žmonės šiais laikais dar gali būti nuoširdūs? Ar čia tik aš tokia senamadiška ir naivi, esu nuoširdi ir tikiuosi to iš kitų? Ar tik aš jaučiu poreikį rūpintis žmonėmis kurie man iš tikro rūpi? Keistas jausmas, kai atrodo, kad to reikia tik man. Ech... tokia aš ir tokios mano senoviškos pažiūros. Sunku taip, bet ką padarysi...
Vyksta dideli pokyčiai mano gyvenime. Pats laikas pamiršti tai, kas taip ilgai skaudino širdį, nors tai ir labai sunku padaryti. Bet reikia... Net pagalvojus apie tai per kūną nueina tokie nemalonūs šiurpuliukai. Koks paradoksas: kaip, tai kas kadaise suteikė tiek laimės ir šiltų jausmų gali dabar taip skaudinti... Viskas, man gana to, atėjo ir į mano kiemą šventė.
Kai būna graži pradžia, viskas baigiasi blogai, o kas būna kai pradžia nėra tokia tobulai graži? Įdomu kaip visa tai baigsis. Na, nenoriu, kad baigtųsi. Noriu, kad tai tęstųsi ilgai ilgai ir vis geryn... O kad taip viskas būtų kaip noriu. Sunku, labai sunku, bet reikia stengtis iš visų jėgų dėl savo laimės. Gal neužlipsiu dar kartą ant to pačio grėblio. Aš tikiu.
***
Negali būti nieko geriau už smagų laiką praleistą su nuostabiais žmonėmis...
Labai vertinu šitą šypsenėlių meistrę. Žinoma, geriau vėliau nei niekada. Su laiku pasirodo kas kaip yra iš tikro. Džiaugiuosi ;)*
