Be draugų negerai

Pasitikėjimas yra vienas iš svarbiausių dalykų bet kokioje draugystėje. Tik vienas kitu pasitikintys žmonės gali būti draugais. Bet dažnai pasitaiko, kad net patys geriausi draugai išduoda ir tada lieka tik laukti kada tavo paslaptis sužinos visi. Kad ir kaip tai atrodytų baisu, bet yra tokių žmonių. Toks gyvenimas. Man pačiai ne kartą teko tai patirti, todėl einant laikui aš tapau vis uždaresnė. Žinau kaip būna skaudu, kai kažkada buvęs labai geras draugas šitaip pasielgia, todėl pati šitaip niekad negalėčiau padaryti. Aš bent turiu sąžinę, ne taip kaip kai kurie mano pažįstami, kadaise vadinti draugais. Manimi žmonės pasitiki, dažnai išsipasakoja. Gal todėl kad sugebėjau užsitarnauti jų pasitikėjimą. Matyt, atrodau patikimas žmogus, bet čia jau ne man spręsti. Tai gali pasakyti tik mano draugai. Pati pasitikėti galiu tik keliais draugais, bet visiškai, šimtu procentų, pasitikiu tik savimi. Ateis laikas, gal ir bus kitaip, bet dabar taip jau yra.
Dėkoju Perliukei, kad man vis pasiūlo gerą temą, apie kurią būtų įdomu rašyti. Ji mano įkvėpėja ir gera draugė. Visokių nuotykių patyrėme per visą tą laiką, kai esame draugės. Tikiuosi tokios ir liksime ateityje.

2009.09.25 įspūdžiai:

Gražus rytas

Net malonu keltis ryte kai už lango toks grožis :)

Gražiausias gyvenimo laikotarpis

Vaikystė yra gražiausias, šviesiausias ir dažnai maloniausias gyvenimo laikotarpis. Tai įvairių atradimų, nuotykių ir emocijų metas. Ji prabėga labai greitai, bet gražiausios jos akimirkos išlieka atminty visą likusį gyvenimą. Vaiko gyvenimas yra daug įdomesnis už suaugusiųjų. Mažylis daug ką išbando pirmą kartą, mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti aplinką kurioje gyvena, pažinti save patį. Jis tiesiog veržiasi tobulėjimo link.

Mano vaikystės prisiminimai gana ryškūs. Ji buvo labai linksma ir kupina nuotykių. Daugiausia prisimenu nuotykių iš kaimo. Kaip vaikščiodavom kalnais, važinėdavom dviračiais ir kažkokiom keistom vaikiškom mašinėlėm. Visą vaikystę mane supo brangiausi žmonės: tėvai, seneliai, brolis, pusseserės ir pusbroliai. Kartu su jais sutikau gražiausias vaikystės akimirkas. Aš to niekada nepamiršiu... Pamenu kaip kaime su broliu, pussesere ir pusbroliais važinėjomės dviračiais. Vieną kartą važiavau nuo stataus kalno ir netikėtai atsidūriau pievoje. Dviratis krito į vieną pusę, o aš į kitą. Traumų tą kartą išvengiau ir iš šito nutikimo visi smagiai pasijuokėme. Kitą kartą viskas buvo ne taip laimingai. Nesuvaldžiusi dviračio ant žvyruoto kalniuko verčiausi ir prasiskėliau antakį. Nebuvo labai baisu, bet randas iki dabar primena man tą nutikimą. Kai pusbrolis nusipirko fotoaparatą ėjome į kalnus fotografuoti. Tai tapo šiokia tokia mūsų tradicija. Net ir dabar, kai nuvažiuojame į kaimą ir jeigu turime laiko, nueiname į kalnus pafotografuoti nuostabių vaizdų. Ten vaikščioti gana sunku, bet kai buvau maža, pusbrolis visada man padėdavo. Su tėvais daug keliaudavome, ypač vasarą. Stengėmės aplankyti visą Lietuvą. Važiavome į Vilnių, Kernavę, Elektrėnus, Šiaulius, prie visokiausių ežerų ir dar į daug vietų kurių nepamenu. Pajūryje gyvena mano teta, todėl ten važiuodavome ypač dažnai. Labai mėgau maudytis, todėl ten man labai patikdavo. Šaltuoju metų laiku būdavome namie. Su tėvais statydavome sniego senius ir visokias tvirtoves. Eidavome pasivažinėti rogutėmis nuo netoli esančio kalniuko su kaimynais ir draugais. Šventes sutikdavome namuose, po to važiuodavome į kaimą. Žiemos pabaigtuves sutikti važiuodavome į Rumšiškes, kur kiekvienais metais vyksta Užgavėnių šventės. Nerūpestingoji vaikystė prabėgo labai greitai. Prasidėjo mokslai, atsirado nauji draugai ir pažįstami. Pradinėse klasėse buvo nesunku mokytis, todėl ir į mokyklą eiti man patiko. Ten mes daugiau žaisdavome ir išdykaudavome, negu mokydavomės. Mergaitės varžydavosi tarpusavyje kurios lėlė gražesnė, kai tuo tarpu berniukai lenktyniaudavo ir kitaip bandydavo įrodyti savo pranašumą. Kasdienybę praskaidrindavo mokykliniai renginiai ir šventės. Nuo pat pirmųjų metų mokykloje, su viena klasioke ypač susidraugavome. Nors ir daug visko tarp mūsų nutiko per visus tuos metus, dar ir dabar esame labai geros draugės. Būdama mažu vaiku, norėjau kuo greičiau suaugti, bet dabar geriau pagalvojus, vaikystė buvo gražiausias mano gyvenimo laikotarpis ir gaila, kad ji taip greitai praėjo. Tada viskas buvo daug paprasčiau. Bet laikas nestovi vietoje. Jis lekia nusinešdamas gražiausius mūsų gyvenimo metus ir nieko čia nepakeisi. Taip turi būti. Gyvenkime taip, kad visada turėtume ką prisiminti...

Katiliai. Su mama, broliu ir pusseserėm:

Rokai. Su broliu:

Palanga. Aš, tėtis ir brolis:
Pas mus namie. Aš, brolis, pusseserė ir pusbrolis:

Tik vienas žingsnis

Draugas - vienintelis žmogus, galintis nurodyti tavo klaidas ir turintis pakankamai proto to nedaryti, teigia R.Brown. Iš tikro draugai yra taip pat reikalingi kaip ir šeima. Kartais tik jie gali suprasti, paguosti, ar patarti geriau negu bet kas kitas. Nors tikrų draugų rasti labai sunku, bet tai daryti tikrai verta, nes tai neįkainojamas dalykas, kuris džiugina žmogų visą gyvenimą. Ne kartą teko įsitikinti kad draugystę išsaugoti yra labai sudėtingas dalykas. Sėkmingos draugystės recepto, deja, dar neatradau, bet gyveni žmogus ir mokaisi. Kada nors vistiek surasiu. Tikiuosi.
Kartą kažkur radau šiuos žodžius:

“A guy and a girl can be just friends, but at one point or another, they will fall for each other... Maybe temporarily, maybe at the wrong time, maybe too late, or maybe forever”

Susimąsčiau... Na ir įdomus gi dalykas draugystė tarp vaikino ir merginos. Nejaugi ji visada baigiasi vienaprasmiškai taip, ir ne kitaip? Teko įsitikinti, kad taip būna tikrai ne visada. Gal kalti buvo nemaži amžiaus skirtumai, ar šiaip, nesuderinamumas? O gal ir amžius buvo dar „ne tas “. O dabar amžius būtent „tas“ ir atrodo, kad šiuose žodžiuose yra tiesos. Pasirodo, kad posakis, gyveni ir mokaisi, tinka ir šioje situacijoje. Tas jausmas, atėjo ne laiku ir tikrai ne vietoje... Ir belieka kaltinti gyvenimą koks jis neteisingas. Nors šiaip, niekas, atrodo, dėl to nėra kaltas. Ir vėl reikia tikėtis kad kažkada viskas bus kaip nori Tu...

Ačiū visiems draugams kurie yra su manimi savo širdyse ir mintyse...