"Meilė ateina ne tada, kai randi tobulą žmogų, o tada, kai netobulas žmogus tau atrodo tobulas".
Dauguma žmonių taip ir svajoja išgirsti „tuos“ tris stebuklingus žodžius. Patys laimingiausia žmonės yra tie, - kurie juos išgirsta pačiu laiku. Šie žodžiai ištarti per anksti gali visiškai nieko nereikšti ar net sukelti nepasitikėjimą. Nors niekada negali žinoti kada gali būti jau per vėlu. Štai ir dilema. Kada ryžtis šiam žingsniui?
Visais laikais žmonėm nekaip sekėsi susivokti savo jausmuose. Tai žmonijos problema. Kas „tuo momentu“ atrodo kaip meilė, viskam praėjus gali atrodyti kaip eilinis susižavėjimas. Arba, žavėdamasis žmogumi gali net nepajusti kaip jį įsimylėsi. Mūsų protas dažniausiai veikia atskirai nuo širdies, todėl ir yra taip sunku susivokti mūsų jausmuose.
Verslininkai yra labai gudrūs žmonės. Visas, pradžioje buvusias tyras ir paprastas šventes pavertė komercinėmis: kaip pavyzdžiui, Valentino diena. Savo mylimajam reikia rodyti dėmesį visada, o ne tik tada kai apie tai yra primenama. Kaip vienas iš mano mėgstamiausių rašytojų John Green pasakė: "If you need to be reminded to like your romantic partner...you're doing it wrong". Reikia klausyti savo širdies, o jei ji nesako, ko gero, gali būti, kad tai nėra meilė.
Esame labai kompleksuotų žmonių visuomenė. Visada mums galvoje sukasi mintis: „O ką pagalvos žmonės !?! Negaliu elgtis kaip noriu, o jeigu po to mane apkalbinės???“ Come on! Juk tai meilė! Svarbiausias dalykas yra klausyti savo širdies. Man labai patiko viena Coco Chanel mintis kurią nesenai perskaičiau žurnale: "I don't care what you think about me. I don't think about you at all". Tikrai labai pagirtinas požiūris.
Meilė – tai tuo pačiu, ir laimė, ir prakeiksmas. Kai viskas gerai – negali tverti savame kailyje, visą kūną užlieja maloniausias jausmas, norisi ištisai šypsotis. Bet ne visada būna taip kaip norime, o tada viskas ir virsta visa naikinančiu prakeiksmu . . .
Aš Tave myliu. . .
Je t'aime. . .
Jeg elsker dig. . .
Ti amo. . .
Ich liebe dich. . .
Te quiero.
I love You. . .
Я люблю тебя. . .
Jeg elsker deg. . .
Theres something that i cant quite explain . . .
Tikrai neegzistuoja toks žmogus, kuris niekada nepasielgia niekšiškai. Tokia žmogaus prigimtis: siekti gero sau bet kokia kaina, keršyti, meluoti, apsimetinėti, apgaudinėti... Tikrai nesakau, kad visi žmonės yra tiktai tokie, tikrai ne, bet šiandien aš kalbu apie blogąją mūsų pusę. Kartais net ir geriausių siekių vedami padarome ką nors siaubinga. Pasitaiko ir visiškų proto užtemimų, kai jaučiamės visatos centru. Tuomet mum reikia kažko kas mus nuleistų ant žemės, ir taip, kad pajaustume. Žinoma, neesame mes tokie jau siaubingi padarai šioje žemėje, tiesiog kartais mus užvaldo kažkas stipresnio už mus. Ir pati save kartais pagaunu tokioje situacijoje, kad elgiuosi taip, kaip galvojau, kad gyvenime negalėčiau...bet... Gerai, dar kad kartais ir pati susivokiu, nors ir po laiko. Ir tada jau prasideda sąžinės priekaištai. Bet tai yra labai gerai, kad turim tokį dalyką kaip sąžinę, kuris mus bent kiek kontroliuoja, neleidžia visiškai nužmogėti... Jei jos nebūtų, tai ko gero dabar gyventume visiškų niekšų pasaulyje...
