Tikrai neegzistuoja toks žmogus, kuris niekada nepasielgia niekšiškai. Tokia žmogaus prigimtis: siekti gero sau bet kokia kaina, keršyti, meluoti, apsimetinėti, apgaudinėti... Tikrai nesakau, kad visi žmonės yra tiktai tokie, tikrai ne, bet šiandien aš kalbu apie blogąją mūsų pusę. Kartais net ir geriausių siekių vedami padarome ką nors siaubinga. Pasitaiko ir visiškų proto užtemimų, kai jaučiamės visatos centru. Tuomet mum reikia kažko kas mus nuleistų ant žemės, ir taip, kad pajaustume. Žinoma, neesame mes tokie jau siaubingi padarai šioje žemėje, tiesiog kartais mus užvaldo kažkas stipresnio už mus. Ir pati save kartais pagaunu tokioje situacijoje, kad elgiuosi taip, kaip galvojau, kad gyvenime negalėčiau...bet... Gerai, dar kad kartais ir pati susivokiu, nors ir po laiko. Ir tada jau prasideda sąžinės priekaištai. Bet tai yra labai gerai, kad turim tokį dalyką kaip sąžinę, kuris mus bent kiek kontroliuoja, neleidžia visiškai nužmogėti... Jei jos nebūtų, tai ko gero dabar gyventume visiškų niekšų pasaulyje...
