What does a Woman want?

Negaliu nieko pasakyti apie kitas moteris, nes visos esam labai skirtingos, bet aš asmeniškai esu gana reikli santykių sferoje. Tiesiog per daug metų sukaupta patirtis bendraujant su įvairiais žmonėmis daro savo. Paskutiniu metu gana daug minčių šia tema sukasi galvoje, todėl pagalvojau, kad būtų gudru (ir sveika man pačiai) viską išsakyti.

Pažinčių portalai iš esmės yra tragedija. Galimybė surasti tikrai normalų ir įdomų žmogų ten yra maždaug 1 iš 1000. Iškrypėlių arba baisiausiai neįdomių žmonių ten dauguma, kurie ten renkas, kad be jokių pastangų rastų, ko jiems reikia, patenkintų savo poreikius ir tiek žinių. Galėtų jie rinktis atitinkamuose saituose, bet nooooo, jie užėmė juos visus ir galimybė susipažinti su kažkuo normaliu ten yra labai arti nuliui.

Aš laikau save tikrai moteriška moterimi, todėl šalia noriu turėti vyrišką vyrą. Visada stengiuosi, kad šalia būdamas vyras gerai jaustųsi, būtų sotus ir laimingas. Visad stengiuos prigamint skanėstų, sukurti jaukią aplinką ir darau viską, kad su manimi būtų labai gera ir ramu, stengiuos padėti bent trumpam pamiršti visus gyvenimo rūpesčius. Visad stengiuosi palaikyti, patarti ir padėti, kai žmogui yra sunku. Žinoma, tokių pačių pastangų ir rūpesčio tikiuosi ir iš to žmogaus. Deja, dažniausiai toli gražu taip nebūna. Dauguma žmonių stengiasi TIK dėl savo gerovės ir rūpinasi tik savo problemomis, todėl ir man vis labiau silpsta noras kažką dėl kito žmogaus daryti, nes rezultatai visad būna panašūs. O atsiradus kokioms problemoms palaikymo, pagalbos ar vertingų patarimų sulaukti iš viso yra labai mažai galimybių.

Ko gero aš esu labai senamadiška, bet aš vis dar žaviuosi romantika. Romantiški pasimatymai, gėlytės,  šiaip mielos staigmenėlės yra privaloma ir ne tik pradžioje santykių. Paprasčiausias laiko leidimas kartu to neatstoja. Žinoma, savaime suprantama, kad ir moterys privalo pasistengti nudžiuginti žmogų su kuriuo susitikinėja. Deja, dažniausiai visos pastangos būna tik iš vienos pusės, kas galiausiai iš viso baigiasi. Jei moteris daugiau stengiasi dėl vyro, tai labai daug ką pasako... Ir vienpusės pastangos niekad prie nieko gero nepriveda. 

Santykiai / susitikinėjimas šiais laikais yra labai painus ir sudėtingas reikalas, kuris kelia daugiau streso nei laimės.

Karma is a bitch if you are one...

Kaip ironiška, kad mano paskutinio įrašo tema, kuria rašiau beveik lygiai prieš metus, mane tuos visus metus kankino iki (drįsčiau teigti) baisiausio lygio... Baisiausio kokį man pačiai teko pasiekti. Žinoma tai įtakojo tragiški gyvenimo įvykiai ir šiaip nesėkmės gyvenime, jų pas mane apstu. Nenorėčiau labai demotyvuoti žmonių, kurie yra pasiryžę šią problemą/ligą gydytis, bet man specialistai šioje srityje tikrai labai minimaliai padėjo. Situacijoj, kurioj turėjau pagal gydytojus turėjau jaustis visiškai chill ir praeiti normaliai, nes viską mokėjau/žinojau nervinaus taip, kaip gyvenime nesinervinau ir vien dėl to susigadinau įvertinimą... Na bet greičiausiai be specialistų pagalbos net ir iki to nebūčiau priėjus, tai vis šis toks win. Mokslai baigti geriau nei tikėtasi, žinoma ne be visų įmanomų pastangų, vaistų saujų ir nemigos parų, bet vis tiek yra kuo didžiuotis. Ir vis dėl to tas maksimalizmas gyvenime nėra visada į naudą žmogui, nes tai dažniausiai išvaro iš proto, ką teko patirti. Ir pamačius, kaip kiti žmonės sugebėjo praeiti tą patį kelią, kuriame aš taip kankinausi, visiškai atsipūtę (aišku atitinkamais rezultatais), pasidarė taip pikta ant savęs (eilinį kartą), kad persistengiu visiškai veltui. Na, bet aš negaliu kitaip ir gyvenimo aplinkybės tikrai nepadėjo. Perfekcionistai/maksimalistai kitaip net nesugeba, varo iki išprotėjimo, kad pasiektų geriausius sau įmanomus rezultatus, nepaisant to, kad tuo pačiu metu vos ne patys susinaikina. Bet aš tiesiog noriu būti geriausia įmanoma savo versija... Deja, to tikiuosi ir iš mane supančių žmonių, kuriem man yra vienaip ar kitaip artimi, bet štai čia ir prasideda didesnės problemos. Kai iš kitų tikiesi panašiai tiek pat, kaip iš savęs, tai niekad nepriveda prie nieko gero. Kaip teko įsitikinti, iš viso kažko tikėtis gyvenime iš kitų su kuriais sieji savo gyvenimą ir ateitį, reiškia naikinti savo laimę, bet kur yra ta riba tarp visiško standartų neturėjimo ir reikalavimo per daug iš kitų žmonių? Vis dar bandau tai išsiaiškinti...

***

Dėl tų keistų garsų namie... Po to artimo žmogaus mirties namuose nepaaiškinamų garsų dar padaugėjo ir girdžiu juos ne tik aš, taigi dar ne iki galo crazy aš esu.  Iš viso tiek keistenybių namie, kad net pati jaučiu, kad neverta į visa tai gilintis per daug. Susigyvenau su tuo, susitvarkiau ką galėjau ir gyvenu toliau, o ką daryt. Gal ir jiem taip pat nėra kitos išeities ir egzistuoja čia kaip sugeba, gyvena savo gyvenimą kaip gyvenę kadaise. Niekad negali žinoti... Gyvenu ir leidžiu kitiem egzistuot ramiai šalia, kol gyventi labai man pačiai netrukdo... Matyt ir jie nori turėti savo kampelį šiame pasaulyje...

***

O ką daryti kai tai, ką kokius metus ar daugiau planavai žlunga? Man asmeniškai kilo iš to tik kelios išvados: Absoliučiai niekuo gyvenime negalima pasitikėti; Nieko negalima taip toli planuoti ypač jei tai nuo kažko kito priklauso; Visad reikia turėti bent jau vieną atsarginį planą; Ir šiaip planuot kažką labai toliau yra absurdas. Aišku žinoma ir tai pakankamai pesimistiškai nuteikia, bet toks jau gyvenimas, reikia visad būt viskam pasiruošus ir apsiginklavus geležiniais nervais ir optimizmu, gi niekad negali žinoti...

***

Karma kaip visad rodo savo galią man. Žmonės, kurie mane privertė taip kentėt gyvenime dabar patys ties beprotybės riba klaidžioja. Nei džiaugtis nei liūdėt nėra ko, tiesiog įdomios tendencijos. Bet vis gi, Karma is a bitch if you are one...

***

Prasidėjo naujas mano gyvenimo laikotarpis... Nauja profesija, nauji žmonės, nauja aplinka... Jaučiuosi taip pat pasimetusi, kaip ir būdama panašioje situacijoje prieš keturis metus, kai stojau į universitetą. Pasikeitė tik tai, kad šį kartą nejaučiu to malonaus jauduliuko kaip seniau. Dabar viskas gyvenime man taip... meh... Visiškai nieko nebesinori, bet stengiuos iš visų jėgų vis tiek kažką daryti ir judėti pirmyn gyvenime, tobulėti... o vakarais pasileidus savo liūdnų laikų gražiausią muziką skęstu melancholijoj. Taip ir gyvenu po truputį...

Tiek pykčio...

Paskutiniu metu draugai skundžiasi manim, kokia aš dabar pikta ant visų/visko pasidariau. Pastebėjau ir pati taip, bet kaip vienas žmogus yra pasakęs: "Aš nekaltas/a, aplinka kalta". O taip yra todėl, kad į viską pradėjau žiūrėti daug giliau ir pasirodė visos žmonių bukumo galimybės. Dabar pastebėjau keletą tendencijų. Viena iš jų yra ta, kad dauguma žmonių yra tokie suknistai riboti, kad net sugeba sukelti didžiulį pyktį ir panieką iš mano pusės (o tai reikia sugebėt). Naudojasi terminais (ale protingi pasirodyt nori), kurių reikšmės tikros nė velnio nežino, šneka grynas nesąmones, neįsigilinę į realią situaciją, remiasi gandais, nuogirdom arba žiniasklaida (o taip, ji tikrai "tiesą" visada sako...) Kam ** šnekėt ir ginčytis apie tai, ko net neišmanai? Žmonės, kartais reikia mokėti ir patylėti (arba pasidomėkit bent).
Tie vadinamieji draugai, kurie smerkia Tavo įsitikinimus, veiksmus, požiūrį... Kokie draugai gali smerkti tai, kai taio jų niekaip neliečia? Jei jau nepritari ką darau, pasakei vieną kartą KULTŪRINGAI viską, kam nepritari ir gana. Man tikrai svarbi draugų nuomonė, bet jei jau tai peržengia ribas, tai tokie reiškiasi ir draugai jie...

Visažiniai riboti žmonės, kurie ryškiai ne vietoje ir ne laiku kelia iš piršto laužtas problemas. Nesinori net būti susijus su tokiais žmonėmis. Į savo asmeniškumus įtraukia ir visai nieko dėtus žmones. Kaip tai yra šlykštu... Vienybės nėra, o tik pykčiai ir intrigos kursto žmones... Sėdi susikaupęs ir galvoji, kad neduok dieve kas neužkabintų, nes ką turi pasakyti nuskambėtų taip necenzūriškai...  Taip ir tampi iš paprasto draugiško žmogaus, ant viso pasaulio piktu padaru.

Note to myself

Kelias savaites buvau dingusi iš čia. Gana emocingas laikas man buvo, na, ir yra... Viską kas vyko papasakosiu čia, kaip note to myself  kaip turėčiau nesielgti ar kokių klaidų nedaryti ateityje, kad mažiau tektų kankintis...

Turėjau tokią istoriją su vienu žmogumi, deja, viskas gana negražiai mano atžvilgiu baigėsi. Praėjo kiek laiko, atrodė viskas kiek pasimiršo... Buvau pakviesta, to pačio žmogaus ,dalyvauti veikloje, kurioje ir jis dalyvauja. Pirmas požymis, kad viskas baigsis labai blogai man. Veiklos idėja man labai patiko/patinka, bet problemą radau toje aplinkoje. Grynai eidama ten tik kankindavausi, nes galvojau tik, kad viską kas buvo pamiršau, deja ne. Po susirinkimų išėjus nejučiom pradėdavo byrėt ašaros, mintys neleisdavo miegot, tik raminančių išgėrus galėdavau pailsėt... Ir viskas su laiku blogėjo. Emocinė mano būsena nepavydėtina. Lyg tai būtų mano vienintelė problema... Net šeimos nariai per mano drauges bandė sužinoti kas man yra, taip viskas akivaizdžiai blogai atrodė. Aš ne kokia mazochistė... Po vienos nemigos nakties nutariau viską nutraukti. Labai sunkus sprendimas, bet tik į gera. Nesuprantu, kokiu būdu ir kam tai galėjo atrodyti, kaip gera mintis man į tai įsivelti... Blaiviu protu nesuprantama... Gana ašarų...

Ta veikla galiu domėtis/užsiimti ir nedalyvaudama ten. Taip ir bus. Gana bullshit mano gyvenime.

Naktiniai apmąstymai

Tipinis vyras nori moters tik sau, pagal savo skonį. Kad dažytųsi ji tik tai, kaip jam patinka, kad kvepėtų, kaip jis nori, rengtųsi pagal jo skonį. Nori protingos, tokios, kuri niekad jam neprieštarauja. Nori, kad būtų savarankiška, šeimyniška ir patyrus daugelyje sričių, bet nenori, kad būtų turėjus daug vaikinų. O kaip viską gauna, tai vėl randa prie ko prisikabinti ir taip be galo. Vienok, ne visi jie jau tokie, bet tenka susidurti praktiškai tik su tokiais.
Bet dar ne tame čia didžiausia bėda. Gavę ko nori, dauguma, eina toliau laimės ieškoti, nes jiems tai tampa tiesiog nebeįdomu ir nereikalinga. Pabandė - patiko, bet pagalvojo, būna juk dar geriau ir eina toliau laimės ieškoti. Taip ir būna, kai visa tai rūpi tik vienai pusei ir kai tik viena pusė iš tikro stengiasi. Kita pusė tiesiog galvoja: - Ai, kam gi čia stengtis, ne mano žmogus juk - bus geresnių... Na, bet vis gi koks klaidingas yra šitoks mąstymas. Norint ką nors pasiekti reikia abipusių pastangų. Deja, ne visi žmonės sugeba perlipti per savo EGO ir padaryti ką nors ne tik dėl savęs, bet ir kito labui. O jei nėra abipusių pastangų, tada nėra ir pasitikėjimo bei atvirumo tarp žmonių. O jei nieko nėra, tai logiška, kad ir nieko toliau negali būti.
Žinia, kad tobulų žmonių nebūna ir rasti sau tobulą partnerį tiesiog neįmanoma. Ir jei jau antroji pusė būtų tokia tobula, ar būtų tada su juo įdomu? Nebūtų dėl ko diskutuoti, ginčytis. Tobulybė irgi ilgainiui atsibosta. Žmogus esantis santykiuose ar žengiantis link jų turi suprasti, kad teks išmokti ieškoti kompromisų, mokėti "apsišlifuoti" tarpusavyje, norint turėti kokybiškus santykius. Gal net teks kai ką paaukoti. Manau, kad gerų santykių laimė,  kompensuoja visus pakeliui iškylančius sunkumus.
Aš pati padariau šioje srityje nemažai klaidų ir jaučiu stiprias pasekmes. Bet iš ko kito aš pasimokysiu geriau, kaip iš savo klaidų. Klystu ir tikrai dar klysiu, bet tos pačios klaidos kitą kartą jau nebekartosiu. Per daug nemigos naktų ir sveikatos man tai kainuoja...

Filosofijos dėstytojos įkvėpta

Mes esame visuomenės dalis ir turime suvokti tai, kad viską ką darome veikia ne tik mus, bet taip pat ir aplinkinius asmenis.

Kalba nemeluoja - kaip mes kalbame, tokie mes ir esame.

Norint žmogų pažinti iš tikro reikia su juo nuoširdžiai bendrauti ir domėtis juo, tik tada galėsi iš tikro pažinti koks yra tas žmogus kuris tau rūpi.

Tikrasis žmogaus pažinimas visiškai yra nesusijęs su juslėmis. Taigi, žmogaus nepažinsi tik vertindamas jo išvaizdą ar kitus išorinius juslinius dalykus.

Prieš ką nors darant reikia labai gerai pagalvoti, kaip tai gali paveikti kitą žmogų, nes tai gali padaryti negrįžtamą žalą.

Pasiduoti instinktyviems poreikiams gali tik silpnas asmuo. Svarbiausia yra ne tai ko tu "nori", bet tai ko tau "reikia".

Klaidų darome visi, bet svarbu ne tik iš jų pasimokyti, bet taip pat pasirūpinti, kad ta klaida nepaveiktų kito žmogaus, o jei vis dėl to klaida paveikia kitą, reikia stengtis ją ištaisyti.