Karma is a bitch if you are one...

Kaip ironiška, kad mano paskutinio įrašo tema, kuria rašiau beveik lygiai prieš metus, mane tuos visus metus kankino iki (drįsčiau teigti) baisiausio lygio... Baisiausio kokį man pačiai teko pasiekti. Žinoma tai įtakojo tragiški gyvenimo įvykiai ir šiaip nesėkmės gyvenime, jų pas mane apstu. Nenorėčiau labai demotyvuoti žmonių, kurie yra pasiryžę šią problemą/ligą gydytis, bet man specialistai šioje srityje tikrai labai minimaliai padėjo. Situacijoj, kurioj turėjau pagal gydytojus turėjau jaustis visiškai chill ir praeiti normaliai, nes viską mokėjau/žinojau nervinaus taip, kaip gyvenime nesinervinau ir vien dėl to susigadinau įvertinimą... Na bet greičiausiai be specialistų pagalbos net ir iki to nebūčiau priėjus, tai vis šis toks win. Mokslai baigti geriau nei tikėtasi, žinoma ne be visų įmanomų pastangų, vaistų saujų ir nemigos parų, bet vis tiek yra kuo didžiuotis. Ir vis dėl to tas maksimalizmas gyvenime nėra visada į naudą žmogui, nes tai dažniausiai išvaro iš proto, ką teko patirti. Ir pamačius, kaip kiti žmonės sugebėjo praeiti tą patį kelią, kuriame aš taip kankinausi, visiškai atsipūtę (aišku atitinkamais rezultatais), pasidarė taip pikta ant savęs (eilinį kartą), kad persistengiu visiškai veltui. Na, bet aš negaliu kitaip ir gyvenimo aplinkybės tikrai nepadėjo. Perfekcionistai/maksimalistai kitaip net nesugeba, varo iki išprotėjimo, kad pasiektų geriausius sau įmanomus rezultatus, nepaisant to, kad tuo pačiu metu vos ne patys susinaikina. Bet aš tiesiog noriu būti geriausia įmanoma savo versija... Deja, to tikiuosi ir iš mane supančių žmonių, kuriem man yra vienaip ar kitaip artimi, bet štai čia ir prasideda didesnės problemos. Kai iš kitų tikiesi panašiai tiek pat, kaip iš savęs, tai niekad nepriveda prie nieko gero. Kaip teko įsitikinti, iš viso kažko tikėtis gyvenime iš kitų su kuriais sieji savo gyvenimą ir ateitį, reiškia naikinti savo laimę, bet kur yra ta riba tarp visiško standartų neturėjimo ir reikalavimo per daug iš kitų žmonių? Vis dar bandau tai išsiaiškinti...

***

Dėl tų keistų garsų namie... Po to artimo žmogaus mirties namuose nepaaiškinamų garsų dar padaugėjo ir girdžiu juos ne tik aš, taigi dar ne iki galo crazy aš esu.  Iš viso tiek keistenybių namie, kad net pati jaučiu, kad neverta į visa tai gilintis per daug. Susigyvenau su tuo, susitvarkiau ką galėjau ir gyvenu toliau, o ką daryt. Gal ir jiem taip pat nėra kitos išeities ir egzistuoja čia kaip sugeba, gyvena savo gyvenimą kaip gyvenę kadaise. Niekad negali žinoti... Gyvenu ir leidžiu kitiem egzistuot ramiai šalia, kol gyventi labai man pačiai netrukdo... Matyt ir jie nori turėti savo kampelį šiame pasaulyje...

***

O ką daryti kai tai, ką kokius metus ar daugiau planavai žlunga? Man asmeniškai kilo iš to tik kelios išvados: Absoliučiai niekuo gyvenime negalima pasitikėti; Nieko negalima taip toli planuoti ypač jei tai nuo kažko kito priklauso; Visad reikia turėti bent jau vieną atsarginį planą; Ir šiaip planuot kažką labai toliau yra absurdas. Aišku žinoma ir tai pakankamai pesimistiškai nuteikia, bet toks jau gyvenimas, reikia visad būt viskam pasiruošus ir apsiginklavus geležiniais nervais ir optimizmu, gi niekad negali žinoti...

***

Karma kaip visad rodo savo galią man. Žmonės, kurie mane privertė taip kentėt gyvenime dabar patys ties beprotybės riba klaidžioja. Nei džiaugtis nei liūdėt nėra ko, tiesiog įdomios tendencijos. Bet vis gi, Karma is a bitch if you are one...

***

Prasidėjo naujas mano gyvenimo laikotarpis... Nauja profesija, nauji žmonės, nauja aplinka... Jaučiuosi taip pat pasimetusi, kaip ir būdama panašioje situacijoje prieš keturis metus, kai stojau į universitetą. Pasikeitė tik tai, kad šį kartą nejaučiu to malonaus jauduliuko kaip seniau. Dabar viskas gyvenime man taip... meh... Visiškai nieko nebesinori, bet stengiuos iš visų jėgų vis tiek kažką daryti ir judėti pirmyn gyvenime, tobulėti... o vakarais pasileidus savo liūdnų laikų gražiausią muziką skęstu melancholijoj. Taip ir gyvenu po truputį...

Patarimai | 3 dalis

Taisyklė Nr. 10. Televizija NĖRA realus gyvenimas. Realiame gyvenime žmonės turi palikti kavines ir eiti į darbą.

Seniai yra aišku, kad televizija nėra realaus gyvenimo atspindys, jis parodo tik gražiąją gyvenimo pusę, tai – ką žmonės nori matyti. Tai yra žmonių manipuliavimo priemonė, kuri paveikia didelę dalį žmonių, ypač jaunimo tarpe. Manipuliacija – socialinį kontraktą pažeidžiančių paslėptų priemonių naudojimas, kai norima priversti kitą elgtis sau palankiu būdu. Televizija nepastebimai, bet efektyviai formuoja tą dalį visuomenės, kurią yra lengviausia paveikti, tai yra jaunimą. Atlikti eksperimentai, dėl televizijoje matomo smurto įtakos vaikams parodė, kad vaikai yra linkę smurtauti, kai tokį elgesį jau matė, o kadangi jis yra jiems neįprastas, tai jį atsiminti yra lengva. Neįprastas elgesys greičiau patraukia dėmesį ir įsirėžia į atmintį, nei dažnai matomas elgesys. Didžiąją dalį sudėtingo elgesio mes išmokstame stebėdami kitų žmonių elgesį. Taigi, jeigu vaikas daug laiko praleis prie televizoriaus ekrano, jis išmoks blogo elgesio, nes šiais laikais televizija rodo labai mažai to, kas galėtų daryti gerą įtaką jaunam žmogui, kuris dar tik socialiai formuojasi. Vaikui besielgiant blogai jis gauna daugiau dėmesio iš tėvų nei elgiantis gerai, nes suaugusieji stipriau reaguoja į blogą elgesį, o gerą – ignoruoja arba pastebi ir skatina labai retai, todėl, kad gautų daugiau dėmesio, vaikas elgsis blogai. Vaikui iki dviejų metų televizija iš viso nedaro jokio teigiamo poveikio. Tokio amžiaus vaikui geriausias ir svarbiausias socialinio gyvenimo pavyzdys turėtų būti šeima.

Didelę įtaką žmonėms daro televizijoje matomos reklamos. Jas kuria specialistai, gerai išmanantys manipuliavimo meną, todėl jos taip gerai veikia daugelį žmonių. Žinoma, vaikus paveikti yra lengviausia, nes jie dar neturi išlavinto kritinio mąstymo. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas reklamuojami žaislai tikrai bus labiau perkami, nei tie, kurie nėra reklamuojami, nes vaikus paveikia gražios reklamos, o tėvai negali atsispirti vaikų prašymams. Norėdami paveikti vyresnius žmones marketingo specialistai imasi veiksmingesnių taktikų. Pavyzdžiui, taktika „ir tai dar ne viskas“, labai plačiai naudojama teleparduotuvėse, kai mums yra pateikiamas patrauklus pasiūlymas, o kai mes svarstome ar jį priimti, tai tas pasiūlymas yra dar pagerinamas už tą pačią kainą. Taip pat yra naudojama „durų į veidą taktika“, kai yra pateikiamas labai didelis pasiūlymas, kuris aišku būna atmetamas, o tada pateikiamas mažesnis pasiūlymas, kuris ir yra tikrasis pardavėjo tikslas. Nemažai žmonių pasiduoda tokioms manipuliacijoms, todėl tos reklamos televizijoje gyvuoja iki dabar.

Taigi, televizija nėra gyvenimo atspindys, o tik žmonių manipuliavimo priemonė, kuri neduoda jokios realios naudos žmonėms, bet kaip tik priešingai – skatina blogą socialinį elgesį ir įtikina pirkti tai, ko mums visai nereikia. Televizija nedaro jokio teigiamo poveikio žmonėms.

Patarimai | 2 dalis

Taisyklė Nr. 9. Gyvenimas nėra suskirstytas į semestrus. Jūs negausite tokių ilgų vasaros atostogų, ir darbdaviui visai neįdomu, ar jūs turite laiko ATRASTI SAVE – darykite tai asmeniniu laiku.

Daug žmonių šiais laikais susiduria su laiko trūkumo problema. Gyvenimo tempas yra greitas, veiklos daug ir niekam nerūpi ar mes spėjame viską laiku ir gerai atlikti. Siekdami aukštų tikslų gyvenime žmonės neretai apsiima daugiau darbų nei gali kokybiškai įvykdyti, todėl kyla problemos. Deja, nei ženkliai gerų rezultatų, nei pasitenkinimo tai nesukelia, o tik išvargina žmogų. Išsikeldami per aukštus reikalavimus žmonės kenkia patys sau. Darbų kokybė nukenčia, taip pat kaip ir mūsų savivertės jausmas, jeigu nepasiekiame užsibrėžtų aukščiausių tikslų.

Esantis aktyvus gyvenimo būdas neišvengiamai reikalauja gero laiko planavimo. Tinkamai išsidėlioti prioritetai užtikrina efektyvų darbą. Susirašius visus darbus ir veiklas nuo svarbiausios iki mažiausiai svarbios ir viską iš eilės vykdant jaučiamės gerai organizuoti.  Žinoma, negalima pamiršti ir poilsio. Žmogus negalės produktyviai dirbti jeigu bus pavargęs ir neišsimiegojęs. Taip pat reikia atsiriboti nuo visokių nereikalingų veiksnių, kurie mus atitraukia nuo svarbios veiklos. Viskam yra savas laikas, todėl nereikia maišyti darbo laiko su malonumais ir atvirkščiai. Žmonės turi dirbti darbo metu, o ilsėtis ar linksmintis laisvu nuo darbų metu.

Taigi, mes patys privalome susireguliuoti savo laiką ir prioritetus gyvenime, nes niekam daugiau tai nerūpi ir tik mes esame už tai atsakingi. Niekas kitas nėra kaltas, jei mes ko nors nespėjame padaryti, o tik mūsų prastas laiko planavimas. Norint turėti turiningą ir harmoningą gyvenimą, privalome viską kruopščiai susiplanuoti, skirti pakankamai laiko darbui ir poilsiui, taip pat dvasiniam, fiziniam tobulėjimui ir savęs atradimui. Tik gyvendami pilnoje harmonijoje su savimi ir savo aplinka galėsime būti iš tikro laimingi.

Patarimai | 1 dalis

Jau nežinia kiek laiko esu dingusi iš čia. Net pamiršau, kaip rašyti... Na, manau, kad man pats laikas grįžti prie šio malonumo. Mano pradingimo priežastis buvo MOKSLAI. Vos tik spėjus įsijausti į mokymąsi prasidėjo koliai, namų darbų pridavimai, o galiausiai ir egzaminai. 6 per 5 dienas... Yeah, super sesija ir tai atsispindi rezultatuose. Whatever...
Vienai paskaitai teko rašyti gana įdomų darbą. Tai buvo komandinis darbas (sunkiau nei sunku), tikras išbandymas. Noriu pasidalinti savo darbo dalimi, manau tai tikrai kai kam gali būti naudinga.

Taisyklė Nr. 2. Pasauliui nerūpi jūsų savigarba. Pasaulis tikisi, kad jūs, VISŲ PIRMA, kažką nuveiksite vardan to, kad galėtumėte gerai jaustis.

Savigarba – vertinamasis savimonės aspektas, žmogaus bendras savęs vertinimas, įsitikinimai apie tai, kiek jis yra vertingas ir vertas to, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Savigarbos jausmą turi visi žmonės, bet ne pas visus jis yra vienodas. Vieni žmonės linkę labiau pasitikėti savo jėgomis, o kiti mažiau. Viskam yra savos priežastys. Labai žemą savigarbos jausmą gali turėti žmogus, kuris anksčiau patyrė pažeminimą šeimoje, draugų rate ar mokykloje, o dabar jį persekioja baimė, kad tai gali pasikartoti. Nuolat bijodamas ir galvodamas apie blogiausią žmogus iš anksto pasmerkia save nesėkmei, nes žmogus yra toks, koks jis jaučiasi esąs. Tai, kokie mes patys jaučiamės esą įsirašo giliai mūsų pasąmonėje, tai tampa pasąmoningu savęs žlugdymu. Žmogus, kuris turi žemą savigarbą netikės žmonėmis, kurie teigia, kad yra priešingai, o klausysis tik tų, kurie teigia tą patį, kaip ir jis.

Žmogus turintis aukštą savigarbos jausmą yra linkęs labiau pasitikėti savo jėgomis, nebijo rizikuoti. Jie dažnai remiasi „savanaudiška paklaida“, savo sėkmę aiškina vidinėmis savybėmis, o nesėkmę – išorinėmis aplinkybėmis. Patyręs nesėkmę toks žmogus kaltins aplinkybes, kurios lėmė nesėkmę, bet niekad nepripažins, kad dėl to gali būti kaltas jis pats. Taip pat, čia galima pritaikyti „save išpildančios pranašystės“ principą. Žmogus tiki, kad gali paveikti nuo jo priklausančius įvykius taip, kad pasiektų norimą rezultatą. Šis principas veikia ir žemą savivertę turinčius žmones, tik atvirkščiai. Jei jie tiki, kad jiems nepasiseks, tie žmonės net ir nedės pastangų, tam pakeisti. Per geras savęs vertinimas kitų akimis gali atrodyti kaip arogancija.

Žmonės yra linkę remtis ta patirtimi, kurie jie patys įgyja per savo gyvenimą, taigi vaikai, kurie nėra patyrę nesėkmės gyvenime daug drąsiau imasi vykdyti užduotis, nepagalvodami apie galimas nesėkmes. Jie pervertina savo galimybes, kol aplinkybės jiems neparodo, kad yra priešingai. Įgavęs tokią patirtį vaikas antrą kartą darydamas tokį veiksmą geriau apsvarstys savo galimybes. Kitų žmonių pavyzdys ne taip gerai paveikia žmogų, kaip jo pačio įgyta patirtis.

Būna žmonių, kurie naudojasi žema saviverte kaip vienu iš dėmesio gavimo būdų. Jie patys taip nesijaučia, bet priverčia aplinkinius manyti, kad taip yra. Visad kartodamas, kaip žmogus nieko nesugeba ir gaudamas atsakymą iš aplinkinių, kad taip tikrai nėra, jis vaidina auką ir susilaukia norimo dėmesio iš kitų žmonių. Tai labai mažai pastangų reikalaujantis būdas gauti dėmesio, kuris yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.