What does a Woman want?

Negaliu nieko pasakyti apie kitas moteris, nes visos esam labai skirtingos, bet aš asmeniškai esu gana reikli santykių sferoje. Tiesiog per daug metų sukaupta patirtis bendraujant su įvairiais žmonėmis daro savo. Paskutiniu metu gana daug minčių šia tema sukasi galvoje, todėl pagalvojau, kad būtų gudru (ir sveika man pačiai) viską išsakyti.

Pažinčių portalai iš esmės yra tragedija. Galimybė surasti tikrai normalų ir įdomų žmogų ten yra maždaug 1 iš 1000. Iškrypėlių arba baisiausiai neįdomių žmonių ten dauguma, kurie ten renkas, kad be jokių pastangų rastų, ko jiems reikia, patenkintų savo poreikius ir tiek žinių. Galėtų jie rinktis atitinkamuose saituose, bet nooooo, jie užėmė juos visus ir galimybė susipažinti su kažkuo normaliu ten yra labai arti nuliui.

Aš laikau save tikrai moteriška moterimi, todėl šalia noriu turėti vyrišką vyrą. Visada stengiuosi, kad šalia būdamas vyras gerai jaustųsi, būtų sotus ir laimingas. Visad stengiuos prigamint skanėstų, sukurti jaukią aplinką ir darau viską, kad su manimi būtų labai gera ir ramu, stengiuos padėti bent trumpam pamiršti visus gyvenimo rūpesčius. Visad stengiuosi palaikyti, patarti ir padėti, kai žmogui yra sunku. Žinoma, tokių pačių pastangų ir rūpesčio tikiuosi ir iš to žmogaus. Deja, dažniausiai toli gražu taip nebūna. Dauguma žmonių stengiasi TIK dėl savo gerovės ir rūpinasi tik savo problemomis, todėl ir man vis labiau silpsta noras kažką dėl kito žmogaus daryti, nes rezultatai visad būna panašūs. O atsiradus kokioms problemoms palaikymo, pagalbos ar vertingų patarimų sulaukti iš viso yra labai mažai galimybių.

Ko gero aš esu labai senamadiška, bet aš vis dar žaviuosi romantika. Romantiški pasimatymai, gėlytės,  šiaip mielos staigmenėlės yra privaloma ir ne tik pradžioje santykių. Paprasčiausias laiko leidimas kartu to neatstoja. Žinoma, savaime suprantama, kad ir moterys privalo pasistengti nudžiuginti žmogų su kuriuo susitikinėja. Deja, dažniausiai visos pastangos būna tik iš vienos pusės, kas galiausiai iš viso baigiasi. Jei moteris daugiau stengiasi dėl vyro, tai labai daug ką pasako... Ir vienpusės pastangos niekad prie nieko gero nepriveda. 

Santykiai / susitikinėjimas šiais laikais yra labai painus ir sudėtingas reikalas, kuris kelia daugiau streso nei laimės.

Karma is a bitch if you are one...

Kaip ironiška, kad mano paskutinio įrašo tema, kuria rašiau beveik lygiai prieš metus, mane tuos visus metus kankino iki (drįsčiau teigti) baisiausio lygio... Baisiausio kokį man pačiai teko pasiekti. Žinoma tai įtakojo tragiški gyvenimo įvykiai ir šiaip nesėkmės gyvenime, jų pas mane apstu. Nenorėčiau labai demotyvuoti žmonių, kurie yra pasiryžę šią problemą/ligą gydytis, bet man specialistai šioje srityje tikrai labai minimaliai padėjo. Situacijoj, kurioj turėjau pagal gydytojus turėjau jaustis visiškai chill ir praeiti normaliai, nes viską mokėjau/žinojau nervinaus taip, kaip gyvenime nesinervinau ir vien dėl to susigadinau įvertinimą... Na bet greičiausiai be specialistų pagalbos net ir iki to nebūčiau priėjus, tai vis šis toks win. Mokslai baigti geriau nei tikėtasi, žinoma ne be visų įmanomų pastangų, vaistų saujų ir nemigos parų, bet vis tiek yra kuo didžiuotis. Ir vis dėl to tas maksimalizmas gyvenime nėra visada į naudą žmogui, nes tai dažniausiai išvaro iš proto, ką teko patirti. Ir pamačius, kaip kiti žmonės sugebėjo praeiti tą patį kelią, kuriame aš taip kankinausi, visiškai atsipūtę (aišku atitinkamais rezultatais), pasidarė taip pikta ant savęs (eilinį kartą), kad persistengiu visiškai veltui. Na, bet aš negaliu kitaip ir gyvenimo aplinkybės tikrai nepadėjo. Perfekcionistai/maksimalistai kitaip net nesugeba, varo iki išprotėjimo, kad pasiektų geriausius sau įmanomus rezultatus, nepaisant to, kad tuo pačiu metu vos ne patys susinaikina. Bet aš tiesiog noriu būti geriausia įmanoma savo versija... Deja, to tikiuosi ir iš mane supančių žmonių, kuriem man yra vienaip ar kitaip artimi, bet štai čia ir prasideda didesnės problemos. Kai iš kitų tikiesi panašiai tiek pat, kaip iš savęs, tai niekad nepriveda prie nieko gero. Kaip teko įsitikinti, iš viso kažko tikėtis gyvenime iš kitų su kuriais sieji savo gyvenimą ir ateitį, reiškia naikinti savo laimę, bet kur yra ta riba tarp visiško standartų neturėjimo ir reikalavimo per daug iš kitų žmonių? Vis dar bandau tai išsiaiškinti...

***

Dėl tų keistų garsų namie... Po to artimo žmogaus mirties namuose nepaaiškinamų garsų dar padaugėjo ir girdžiu juos ne tik aš, taigi dar ne iki galo crazy aš esu.  Iš viso tiek keistenybių namie, kad net pati jaučiu, kad neverta į visa tai gilintis per daug. Susigyvenau su tuo, susitvarkiau ką galėjau ir gyvenu toliau, o ką daryt. Gal ir jiem taip pat nėra kitos išeities ir egzistuoja čia kaip sugeba, gyvena savo gyvenimą kaip gyvenę kadaise. Niekad negali žinoti... Gyvenu ir leidžiu kitiem egzistuot ramiai šalia, kol gyventi labai man pačiai netrukdo... Matyt ir jie nori turėti savo kampelį šiame pasaulyje...

***

O ką daryti kai tai, ką kokius metus ar daugiau planavai žlunga? Man asmeniškai kilo iš to tik kelios išvados: Absoliučiai niekuo gyvenime negalima pasitikėti; Nieko negalima taip toli planuoti ypač jei tai nuo kažko kito priklauso; Visad reikia turėti bent jau vieną atsarginį planą; Ir šiaip planuot kažką labai toliau yra absurdas. Aišku žinoma ir tai pakankamai pesimistiškai nuteikia, bet toks jau gyvenimas, reikia visad būt viskam pasiruošus ir apsiginklavus geležiniais nervais ir optimizmu, gi niekad negali žinoti...

***

Karma kaip visad rodo savo galią man. Žmonės, kurie mane privertė taip kentėt gyvenime dabar patys ties beprotybės riba klaidžioja. Nei džiaugtis nei liūdėt nėra ko, tiesiog įdomios tendencijos. Bet vis gi, Karma is a bitch if you are one...

***

Prasidėjo naujas mano gyvenimo laikotarpis... Nauja profesija, nauji žmonės, nauja aplinka... Jaučiuosi taip pat pasimetusi, kaip ir būdama panašioje situacijoje prieš keturis metus, kai stojau į universitetą. Pasikeitė tik tai, kad šį kartą nejaučiu to malonaus jauduliuko kaip seniau. Dabar viskas gyvenime man taip... meh... Visiškai nieko nebesinori, bet stengiuos iš visų jėgų vis tiek kažką daryti ir judėti pirmyn gyvenime, tobulėti... o vakarais pasileidus savo liūdnų laikų gražiausią muziką skęstu melancholijoj. Taip ir gyvenu po truputį...

Kodėl depresija turi vesti link savidestrukcijos? | Mylėk save

Vis daugiau ir daugiau žmonių aplink kenčia nuo depresijos, nevilties ar šiaip chroniško liūdesio... Kad ir kokios būtų to priežastys, nusivylimas žmonėmis, nepalankios gyvenimo aplinkybės, nenusisekusi meilė ar nesėkmės gyvenime, visi griebiasi savidestrukcinių priemonių situacijai "taisyti". Alkoholis, rūkymas, nesveikas ir nesaikingas maistas, narkotikai  ar kitos savidestruktyvios priemonės visada yra pasiruošusios "padėti", kai tau sunku, bet iš tikro visa tai dar labiau mus skandina gilioje depresijoje. Lyg nebūtų ir taip blogai... Kuo mes kalti, kad mums yra blogai? Kuo mūsų kūnas ir siela nusipelnė tokios nepagarbos ir destrukcijos? Kodėl mes darome viską, kad mums būtų dar blogiau nei jau yra? Nereikia taip daryti. Mes visada galime iš viso to blogio gauti bent kažką gero sau, reikia tik noro ir šiek tiek pastangų. Yra tiek daug naudingos veiklos kuo galima užsiimti vietoj to, kad sėdėtume depresuoti, gailėtumėmės savęs ir save naikintume, kad kiekvienas gali atrasti tinkamiausią veiklą sau. Skaitydami knygas tobulėsime dvasiškai ir protiškai, sužinosime ką nors naujo, įdomaus ir naudingo, galėsime pažvelgti į pasaulį visai kitokiomis akimis nei esame įpratę. Užsiimdami kūryba išliesime visas negatyvias emocijas pozityviu būdu, sukursime kažką nuostabaus ir unikalaus, kuo galėsime didžiuotis ir nukreipsime mintis pozityvesne linkme. Sportuodami tobulinsime savo kūną ir gerinsime sveikatą, išliesime visas blogas emocijas, kurias pakeis geras jausmas, kuris kyla dėl išsiskiriančio endorfino – laimės hormono. Tie kas mėgsta gaminti ir kam maistas teikia šiek tiek džiaugsmo gyvenime gali susirasti sveikų ir skanių receptų, kuriais galės palepinti tiek save, tiek artimus sau žmones, nes visada yra smagu išbandyti kažką naujo, o taip pat, visada yra labai malonu palepinti mylimus žmones. Yra dar daugybė naudingos veiklos tinkančios kiekvienam ir reikia tik noro ją atrasti. Pradėkime labiau save mylėti ir pasaulis atrodys mums daug gražesnis. Niekas kitas mūsų niekada taip nemylės, kaip mes patys... Mes nusipelnėme visko kas geriausia ir niekas kitas mums to tikrai nesuteiks. Galiausiai, mes galime pilnai pasitikėti tik savimi, taigi būkime sau geriausiu draugu o ne didžiausiu priešu... Gyvenkime taip, kad galėtume didžiuotis savimi ir savo gyvenimu ir tapsime daug laimingesni...

Gyvenimas Toksiškoje Aplinkoje

Draugų išdavystės, melas, patyčios, prievarta, paleistuvavimai, intrigų kūrimas kolegoms už nugaros, neapykanta, susvetimėjimas, dvigubi standartai, ko tik aš nemačiau ir nepatyriau tokioje aplinkoje, kurioje niekada gyvenime nebūčiau pagalvojus, kad ten gali dėtis tokie dalykai. Bet niekada gi negali žinoti, kas, kaip ir kur gali vykti. Pamatai tokių pavyzdžių ir supranti, kokių visgi baisių žmonių yra aplinkui, o nesusidūrus net nepagalvotum. Tai dar kartą įrodo, kad niekam gyvenime negalima suteikti „the benefit of the doubt“, kol jie to tikrai nenusipelno. Kad ir kaip apgailėtinai žmogus atrodo, nereikia skubintis jam į pagalbą, nes dabar negali žinoti, kas iš tikro tam žmogui yra galvoje ir kaip visa tai Tau gali baigtis. Sakau iš patirties, tai greičiausiai yra labai žalinga pačiam padedančiajam, nors ne visada, bet reikia gerai pagalvoti, ar verta rizikuoti. Niekada negalime suteikti kažkam to, ko mes negalime sau leisti prarasti, kad ir kaip norėtume padėti. Gyvenimas to mus išmoko sunkiuoju keliu, kai kurie iš mūsų pasimoko, kai kurie ne. Niekada negali žinoti kokių tikslų turi kitas žmogus ir kokiomis priemonėmis to žada siekti. Reikia užtikrinti tai, kad jis to nedarys Tavo sveikatos, jėgų ar jausmų sąskaita. Toks jau gyvenimas šiais laikais, jei savimi nepasirūpinsi, niekas kitas to nepadarys, manau, nes nenorėtum to. Jei prisileidi žmones per arti savęs, ar tyčia, ar netyčia jie gali Tau pakenkti ir bet kokiu atveju tai yra taip pat žalinga Tau. Taigi, reikia išmokti atsiribojus stebėti visus ir viską, kol neįsitikini, kad situacija yra tikrai Tau saugi. Deja, niekada negali visko iš tikro žinoti, nežinia, kada kas ką sugalvos, todėl realiai iš tikro pilnai gali pasitikėti TIK savimi. Whatever happens in your life, you shouldn‘t be bitter, you should become better.

Tikslo siekimas bet kokiomis priemonėmis arba „skaldyk ir valdyk“ taktika, kai žmonės siekia naudos tik sau Tavo ir kitų žmonių sąskaita yra viena iš bjauriausių savanaudiškumo formų. To imasi visiškai apgailėtini žmonės, kurie imasi lengviausio kelio pasiekti savo tikslams, kurie nesugeba sumąstyti nieko intelektualesnio nei tai. Tokiam savanaudiškumui nereikia proto ar pastangų, todėl to ir imasi šie apgailėtini žmonės, nes jie tiesiog nežino nieko geriau ir nesugeba suvokti savo elgesio pasekmių. Tokie žmonės sugeba matyti tik tai, kas yra jiems dabar „prieš akis“, o pagalvoti keliais žingsniais toliau yra jiems per daug sudėtinga. Tokie žmogaus veiksmai atskleidžia visišką savigarbos trūkumą ir nepakankamai proto tam suvokti. Tokios disfunkcinės asmenybės tik ir egzistuoja naudojimusi kitais, nes kitaip tiesiog nesugeba. Kartais tokie sugalvoja pridaryti kitiems bėdų vien iš savo durnumo ir žinojimo, kad ne jie liks atsakingi už pasekmes. Tikrai ne veltui yra sakoma, kad blogis niekada nelaimi, bet tai visiškai nereiškia, kad gerieji turi pasiduoti, o atvirkščiai. Tie, kas nekovoja nėra tie gerieji, o tiesiog naivūs žmonės. Gyvenime nekovosi – iš karto pralaimėsi, toks jau dabar gyvenimas. Negalima leisti laimėti tiems turintiems antisocialumo sutrikimą. Visai nenuostabu, kad praktiškai visi nusikaltėliai turi šį sutrikimą. Neverta net tokių gailėtis, reikia būti atsargiais.

Tikrai verta pasikliauti savo vidine nuojauta, dažniausiai ji sako tiesą. Jei Tave kankina prasta nuojauta dėl kažkurių žmonių Tavo gyvenime, greičiausiai jie iš tikro yra Tau kenksmingi. Tokius žmones reikia atidžiai stebėti ir greičiausiai suprasi, kodėl turėjai tokią nuojautą. Gerai pagalvok, kiek tokių žmonių žinojai ir nuo kiek tokių nukentėjai. Sutapimas? Tikrai ne. Kiek aš kartų neklausiau savo nuojautos, tiek kartų nukentėjau ir tai savotiškai išėjo į naudą. Dabar yra tikrai lengviau suprasti, kaip viskas vyksta ir tikrai kritiškai mąstyti. Kiti žmonės tiesiog yra per geros širdies, kad sugebėtų įžiūrėti kažką blogo kitame žmoguje, bet tai toks naivumas dingsta po kurio laiko tokiame pasaulyje. Dabar man gana lengva pastebėti žmones, kurie nejaučia jokios empatijos, kurie neturi sąžinės ir kurie neturi jausmų/galvoja, kad ir kiti jų neturi. Tokie žmonės nėra pajėgūs pažvelgti į kenksmingą situaciją, kurie jie patys sukuria, iš šalies, nes jų mąstymas yra labai ribotas. Tokie žmonės mano, kad jokios taisyklės jiems negalioja, nesugeba jų laikytis, galvoja, kad jos sugalvotos veltui, kad niekas negali jų sulaikyti, kad jie neturi jokių pareigų gyvenime, o tik teises. Tai yra gana aiškūs antisocialumo rodikliai ir tai pastebėti yra tikrai gana lengva, reikia tik nepamiršti stebėti.

Nereikia nuteisti visų žmonių iš anksto ar nepasitikėti niekuo, patartina pradėti bendrauti su žmonėmis turint neutralų požiūrį į juos. Bendrauti ir stebėti, kokiose situacijose galima bent kiek pasitikėti tokiu žmogumi ar iš viso galima juo pasitikėti. Būna situacijų, kai gali žmogui patikėti savo verslo paslaptis, bet ne savo mylimąjį. Reikia stebėti, apgalvoti ir veikti, tik taip pavyks išvengti nemalonių situacijų gyvenime. Mums automatiškai „patinka“ tie žmonės, kuriems „patinkame“ mes, gal tie neverti pasitikėjimo žmonės to konkrečiai ir nežino, bet jie intuityviai tuo naudojasi ir kartasi laimi: nuslopina mūsų budrumą ir sukuria puikias aplinkybes vienaip ar kitaip pasinaudoti Tavimi. Todėl ir privalome visada apie visus mąstyti kritiškai ir atitinkamai elgtis. Net neverta svarstyti apie pasitikėjimą žmonėmis, kurie gyvena fantazijų ir deliuzijų pasaulyje. Kai kuriuos žmones apnikusi paranoja dėl visko ir visų tikrai nėra patikimo žmogaus rodiklis. Dar daugiau, nesugebėjimas produktyviai funkcionuoti ir priimti tinkamus sprendimus savo gyvenime taip pat yra pavojaus ženklas. Nereikia sau leisti turėti tokius žmones arti savęs, nes tokie asmenys neskatins Tavęs tobulėti, o kaip tik tempsis Tave žemyn kartu su savimi, ko Tu tikrai nenori. Tokie žmonės nesugeba įgyvendinti savo svajonių ir dėl to nenori, kad ir Tu siektum savųjų, gal jie taip ir negalvoja, bet rezultatas gaunasi toks pats. Kam Tau to reikia? Akivaizdu, kad nereikia.

Prieš kitam žmogui ką nors sakant/rašant reikia labai gerai pagalvoti, kaip tai gali būti panaudota prieš Tave bet kokioje situacijoje, kaip tai gali Tave paveikti ir kodėl jam reikia tai žinoti. Atsargumas dar niekam nepakenkė, o kaip tik atvirkščiai. Stebint ir analizuojant kitų elgseną galima pamatyti ir išmokti daugybę naudingų dalykų ar išvengti sau nepalankių situacijų. Žmonės gyvenantys su praeito šimtmečio mąstysena, kovojantys prieš vėjo malūnus supranta tiek pat, kiek ir užsispyręs vaikas. Kai kurie nesugeba suprasti, kad laikai palaipsniui vis keičiasi ir siekti tikslų reikia jau kitomis priemonėmis, nei tai darė seniau gyvenę žmonės. Antisocialios  asmenybės nesugeba adaptuotis šiuolaikiniame gyvenime, o po to skundžiasi visam pasauliui, kaip jam/jai visi blogi, kokia valdžia prasta ir kaip sunku gyventi, kaip Tu vienas „toks gudrus“, o kiti aplink kvaili. Antisocialumas tai yra kur kas daugiau nei nesugebėjimas komunikuoti, tai yra nesugebėjimas funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje. Ir tik nereikia aiškinti, kad gyventi šiuolaikinėje visuomenėje reiškia pasiduoti liberalų brukamoms „gyvenimo tiesoms“, nes taip mano tik nesuprantantys šiuolaikinio pasaulio, siauro mąstymo žmonės. Aš gyvenu tokioje aplinkoje, kuri yra man asmeniškai priimtina, palaipsniui šalindama iš savo gyvenimo kenksmingus žmones, o visa tai, kas man yra nepriimtina, stumiu lauk iš savo gyvenimo, viskas yra taip paprasta.

Žmonės, kurie į kitus žiūri arogantiškai ir mato kitus, kaip potencialius taikinius neturėtų egzistuoti Tavo aplinkoje. Nesvarbu, kad tas žmogus nelaiko Tavęs savo taikiniu arba tik to neparodo. Tokie žmonės yra supuvę iš vidaus ir neverti brangios vietos Tavo gyvenime. Taip pat, neatsakingi žmonės, kurie prisidaro problemų sau, gyvena vien kurdami dramas ir yra savidestruktyvūs nėra tinkami žmonės būti Tavo gyvenime. Tau tiesiog to gyvenime nereikia, be tokių išvengsi daug nervų ir dramų gyvenime. Kiti sako, kad tai yra tiesiog gyvenimo „amusement“, aš sakau, kad tai yra brangaus laiko švaistymas. Kuo mažiau žinai apie tam tikrus žmones, tuo atidžiau juos reikia stebėti, jeigu nenori vėl nukentėti. Pažadai ir prisiekinėjimai žinoma gali Tave paveikti, bet akivaizdu, kad ne kalbos, o realūs darbai iš tikro gyvenime šį tą reiškia ir galiausiai tampa akivaizdu, kai žmogus sugeba tik žadėti ir kalbėti, kai to rezultatų taip ir nepamatai. Taigi, nereikia nei žadėti, ko nežadi tesėti, nei tikėti tuščiais pažadais ar „gražiomis pasakėlėmis“ apie tobulą ateitį, kurios tikrai nebus nieko dėl to nedarant. Reikia veikti čia ir dabar, o ne laukti ir vis atidėlioti viską kitai ir kitai dienai. Gyveni dabar – veiki dabar, tai yra taip paprasta. Atidėliojimas niekada nepriveda prie nieko gero, taip pat ir gadina Tavo reputaciją ir pasitikėjimą Tavimi. Žmonės, kurie vis delsia, randa pasiteisinimų savo pareigų atidėliojimui, tokie „trintukai“, kaip sako mano mamukas, greičiausiai nėra verti tikro pasitikėjimo. Gerai pagalvok, ar pasitikėtum tokiu žmogumi, kuris vis atidėlioja ir randa pasiteisinimų nepadaryti to iš karto, ką planavo/žadėjo ar tuo, kuris iš karto ir užtikrintai imasi to reikalo ir greitai tai įvykdo. Atsakymas akivaizdus. Taip pat akivaizdu, kurie žmonės daugiau laimės gyvenime. Jokie pasiteisinimai nėra nei svarūs nei kam nors įdomūs, taigi net neverta jais mėtytis, ką yra pratę eksesyviai daryti kai kurie žmonės. Tikrai verta susimąstyti.

Taigi, verta gyvenime būti iš tikro budriems, pasiruošusiems gyventi šiuolaikinėje visuomenėje ir kovoti su netinkamais žmonėmis savo gyvenime. Kam mums reikia tų problemų, kurių galime paprastai išvengti, reikia tik pradėti kritiškai mąstyti ir gyvenimas pasidarys kur kas lengvesnis. Nereikia mums savo aplinkoje turėti visokiausių apgavikų, antisocialių žmonių, atidėliotųjų, pažadukų, melagių, dramos apsuptų asmenų, „freeloader’ių“, intrigantų, niekam tokių nereikia. Taip pat, nereikia apsigauti vienpusiais santykiais, kai kas nors darydamas Tau gera tai daro vien dėl to, kad jaustumeisi skolingas ir negalėtum po to tokiam žmogui pasipriešinti, taip pat turėtum jam visad atsilyginti nes esi garbingas žmogus. Svarbu viską laiku pastebėti ir izoliuoti save nuo tokios toksiškos aplinkos, tik tada galėsi iš tikro laimingai bei produktyviai gyventi.

Kūryba ir emocijos

Kūrybinis procesas žmogaus gyvenimo kokybei daro didžiulę įtaką, kadangi jis yra labai reikšmingas mūsų emocinei būsenai. Atsiskleisti žmogaus kūrybinei krypčiai prireikia nemažai laiko ir pastangų. Atsidūrę kūrybingumą skatinančioje ir palaikančioje aplinkoje mes daug lengviau galėsime atrasti savo kūrybinę kryptį, nei neutralioje ar priešiškoje aplinkoje. Žmogaus kūrybinis polinkis privalo būti sužadintas norint jį įsisąmoninti. Žinoma, kūrybinio proceso metu yra itin sunku atsiriboti nuo tuo metų vyraujančių emocijų, todėl yra labai svarbu tinkamai pasirinkti kryptį. Jeigu darote tai, kas jums patinka ir teikia tik geriausius jausmus, atitinkamai gerai ir jausitės. Pavyzdžiui, jeigu piešiant pasitaikančios įvairios klaidos jus vis labiau varo į neviltį - piešimas ne jums. Pasak humanizmo krypties atstovų, žmogus yra pastoviai tobulėjanti asmenybė. To žmogui ir reikia, norint gyventi tikrai pilnavertį gyvenimą. Pati kūryba yra tikrai labai plati sąvoka, kurią kiekvienas gali interpretuoti savaip.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet negatyvios emocijos mums gali taip pat pasitarnauti. Atliekant labai kruopštų darbą neigiamos emocijos padeda išvengti blaškymosi ir leidžia susikoncentruoti į atliekamą veiksmą. Darbinė įpareigojanti aplinka puikiai padeda valdyti savo savo stiprias neigiamas emocijas, ką paskui galima puikiai nukreipti į pozityvią kūrybinę darbo veiklą. Ši aplinka yra įpareigojanti ir griežta, todėl valdyti emocijas tampa privaloma. Po truputį mokantis  valdyti neigiamas emocijas tai galima bus pritaikyti ne tik darbinėje aplinkoje, bet ir kasdieniniame gyvenime. Pati nejučiomis pradėjau naudoti emocijų nukreipimo kūrybine linkme taktiką ir tai man padėjo pasiekti puikių rezultatų kūrybos srityje, kuo labai džiaugiuosi. Tikrai keista, kad pradėjus daryti darbą jausdama blogas/neigiamas emocijas, darbo pabaigoje pradedu jausti daug pozityvesnes ir geresnes emocijas. Štai kaip mus veikia tinkamas emocijų nukreipimas.

Konkurencinė aplinka taip pat gali padėti atlikti darbus daug efektyviau ir kūrybingiau. Žinoma, konkurencijos jausmas neturi užvaldyti proto, o tik truputį pastūmėti tinkama linkme. Čia labai tinka senas geras posakis "Kas per daug - tas nesveika." Taip pat, truputis nerimo tai pat gali mums pasitarnauti padedant susikaupti prieš svarbius veiksmus. Kaip pavyzdžiui prieš egzaminą, tikrai geriau susikaups tas studentas, kuris šiek tiek jaudinasi dėl egzamino, nei tas kuriam vėjai galvoje švilpauja. 

Taigi, jei išmoksime valdyti emocijas ir nukreipti jas tinkama linkme, galėsime pasiekti puikių rezultatų gyvenime. Taip pat, neapleiskime ir neužmirškime kūrybos ir tada galėsime gyventi tikrai įdomų ir pilnavertį gyvenimą.

Santykiai ir kompromisai

Santykiai yra vienas iš labiausiai komplikuotų dalykų gyvenime. Visų žmonių mąstymas veikia skirtingai. Kas atrodo akivaizdu vienam žmogui, kitas gali to taip nesureikšminti ar net nepastebėti. Vyrų ir moterų "meilės kalba" yra visiškai skirtingi dalykai ir meilės išraiškos būdai pas vyrus ir moteris yra kitokie. Dažnai būna gana sunku suprasti vienas kitą ir poroje. Kad ir kaip gerai pažinotume savo antrąją pusę, visada atsiras dalykų, kurie kurstys konfliktus ar nesutarimus. Vis dėl to yra keli dalykai, kuriuos reikėtų žinoti, norint išvengti rimtesnių konfliktų ateityje.

• Pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti, kas jūsų antrajai pusei yra svarbiausia, ką jūs galite dėl jo/jos padaryti, kas suteiktų jam/jai laimės ir paverstų gyvenimą daug lengvesniu. Tai yra visiškai abipusis dalykas puikiuose santykiuose. Žinant tai, galėsite džiuginti savo antrąją pusę, kas automatiškai ir jus padarys laimingesniu. Svarbiausia netingėti, nepamiršti ir būti dėmesingam bei pastabiam įvairiom smulkmenom, nes kitam žmogui tai gali atrodyti daug svarbiau nei jums gali atrodyti. Juk iš mažiausių smulkmenų susideda tikrai geri dalykai.
• Toliau, nebūtina visada išreikšti savo nepasitenkinimo antrajai pusei. Dažniausiai tai tampa visiškai nereikalingų konfliktų priežastimi. Verta kalbėti tik apie tuos dalykus, kurie jus tikrai stipriai trikdo ilgą laiką, tokius dalykus būtina išspręsti, norint išvengti netikėto emocijų prasiveržimo.
• Taip pat, priekaištus ir kaltinimus reikėtų pakeisti patarimais ir mandagiais pamokymais, bet su tuo irgi nereikėtų persistengti. Žmogus santykiuose neturėtų jaustis kaip vaikas, nes santykiai žmones paverčia lygiaverčiais gyvenimo partneriais.Daug ką galima pakeisti vien pradedant kitaip išreikšti savo norus. Vietoj įsakymų naudoti mandagius prašymus, vietoj pamokslų išreikšti tai, kodėl tam tikras dalykas jums yra svarbus ir panašiai. Atrodo tai akivaizdu, bet neretai pamiršta.
• Norint paversti santykius dar geresniais , nei jie yra, kiekvieną dieną privalome pagalvoti, ką mes galime padaryti dėl savo mylimojo/osios ir tai padaryti. Ar tai būtų puokštė gėlių mylimajai, ar skambutis vidury dienos, ar nuoširdus laiškas, ar tai kas jam/jai patiktų, ar koks nors palepinimas. Svarbiausia yra visad ieškoti būdo, kaip mes galime pradžiuginti antrąją pusę, nors tai ir atrodytų mažas dalykas.
• Svarbu nepamiršti visada pirmiausia išlikti draugais. Pokalbiai ir taikios diskusijos tik padeda geriems santykiams vystytis. Žmogus yra pastoviai tobulėjanti būtybė ir nėra nieko geriau, kaip mokytis iš to žmogaus, kurį mylime. Mokykimės iš kitų ir mokykime, nes tobulėjantis žmogus, tai efektyviai gyvenanti asmenybė.
• Taip pat, nesenai kažkur išgirdau puikų patarimą: "Sutikus savo mylimąjį/ąją po kurio laiko pirmas keturias minutes bendravimo negalima šnekėti apie problemas, nesutarimus ir kitus negatyvius dalykus, nes šis laikotarpis turi labai daug įtakos, kaip vystysis tolimesnis bendravimas ir kokia nuotaika jame dominuos".
• Dar vienas labai svarbus dalykas yra pastebėti smulkmenas. Gi taip malonu būna, kai antroji pusė nustebina tuo , ko norėjai jau senai, kad ir kas tai būtų. Svarbu pastebėti smulkmenas, užuominas, nepamiršti ir turėsi nuostabią progą nustebinti mylimą žmogų, nes nieko nėra gražiau už mylimo žmogaus šypseną.

Kai yra noras, galima visada rasti išeitį iš santykių problemų, svarbu, kad to norėtų abu žmonės, nebijotų kompromisų ir vienodai abu stengtųsi padaryti vienas kitą kuo laimingesniu žmogumi. Svarbiausia yra produktyvus bendravimas poroje, mokėjimas prisitaikyti prie kito ir noras būti laimingais kartu. Visa tai galioja ne tik poroms, bet ir geriems draugams, šeimai ar kitiems artimiems žmonėms.

Consent

To niekas nemoko, todėl dažnai daug kam kyla klausimų ar net nesusipratimų susijusių su šia tema. Kai kurie žmonės net nežino, kas yra tikras "sutikimas" (consent) seksualiniuose santykiuose, kas tampa vis didesne problema šiuolaikinėje visuomenėje ir kas priveda prie daugybės nereikalingų problemų ir moralinių traumų. Taigi, bandysiu apšviesti, kaip čia iš tikro kas yra.

• Jeigu žmogus nesako "ne", tai dar nereiškia taip.
• Seksualinis kontaktas be sutikimo yra prievartavimas.
• Jei žmogus yra tiek išgėręs, kad negalėtų legaliai vairuoti, jo sutikimas negalioja.
• Jei žmogų reikia įkalbinėti, tai jau nėra sutikimas.
• Jei žmogus sutiko tai padaryti vieną kartą, tai nereiškia, kad tas pats sutikimas galios ir ateityje.
• Jei yra naudojama jėga ar psichologinis smurtas, tai yra prievartavimas.
• Jei žmogus neturi galimybės pasakyti ne, tai nėra sutikimas.
• Abu žmonės seksualiniuose santykiuose privalo būti užtikrinti dėl savo ir partnerio sprendimo.
• Jei vienas žmogus bando priversti kitą jaustis kaltu, nevykusiu ar kitaip kaip blogai ir taip bando priversti kitą asmenį užsiimti seksualiniais santykiais, tai yra prievartavimas. 
•  Visada viską seksualiniuose santykiuose reikia aptarti prieš tai įvykdant.

Štai keli įdomūs filmukai šia tema:

Ir NE, šis straipsnis NĖRA feministiškas pateisinimas "Jei gailiuosi - tai yra išprievartavimas".

Allergic to bullshit

Žinot, kaip alergijos atsiranda netikėtai iš niekur arba taip pat gali dingti? Tai čia man ta pirmoji situacija. Pačiai net keista matyti save, kokia kartais būnu pikčiurna. Ne veltui. Su amžiumi ir patirtimi darausi vis labiau nepakanti ("alergiška") įvairioms nesąmonėms, kurios vyksta aplink mane ar su manimi. Na, gyveni ir mokaisi, supranti, kaip normalūs žmonės elgiasi su kitais ir kaip neturėtų elgtis ir ko atleisti tikrai negalima. Seniau kenčiau, kankinausi, kai iš tikro reikėjo paleisti dvigubai stipresnį smūgį atgal. Gal būtų mažiau išsukiotų pirštų ir riešų ar dar baisesnių dalykų dabar... Deja, per gera kai kuriems žmonėms buvau, gal kiek gaila jų buvo, nežinau. Bet jau nebeesu tokia pakanti, atsibodo tiesiog.
Ir dabar iš šono pažiūrėjus į kai kurias poras matau tiek neteisybės. Vienas elgiasi kaip egoistiškas moralinis invalidas, o kitas kenčia viską nes myli... Gaila žiūrėti kai geri žmonės taip kenčia. Matosi, kad toks žmogus nusipelnė ir galėtų turėti daug geresnį partnerį šalia, kuris iš tikro mylėtų ir gerbtų. Deja, širdžiai neįsakysi. Apart patarimų ir palaikymo nelabai kuo galiu tokiems žmonėms padėti. Ateis laikas ir patys pastebės, kad nieko gero iš tokių santykių tikrai nebus, o tik švaistomas brangus laikas. Svarbu, kad artimas draugas būtų šalia sunkiu metu ir viskas galiausiai bus gerai.
Taip pat įsitikinau, kad vyresni žmonės, net ir tėvai ne visada yra teisūs. Kiek daug klaidų jie patys pridaro. Kiek prastų patarimų duoda. Aišku, jie nori gero, bet, ko gero, nesupranta to, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, unikalus, su savo mąstymu ir nebūtinai kartos jų ar kitų klaidas. Nesupranta, kad kiekvienas nori ir turi priimti savo sprendimus gyvenime ir siekti savų tikslų. Nesupranta, kad mes patys esame atsakingi už savo likimą. Aišku, ne visi arba ne visada tėvai tokie, bet ir to pasitaiko.
Būti pakantiems nepatartina ir kenkia sveikatai, tikrai. Taigi, siūlau labai gerai pagalvoti prieš atleidžiant savajam/ajai už kokias nors nesąmones eilinį kartą. Tai taikyčiau ne tik antrosioms pusėms, bet visiems žmonėms su kuriais turite kontaktą. Jei žmogus nepadaro išvadų ir elgiasi taip pat nepakenčiamai, faktas, kad reikia greičiau tokį praspirti ir pamiršti, nes kuo toliau, tuo sunkiau bus... Jei kas negerai - kalbėkit, aiškinkitės, o ne kentėkit. Jūs nusipelnėte gero žmogaus šalia, kuris jus gerbtų. Sakykite NE pakantumui nesąmonėms.

Meilė - apgaulingas reikalas

Ir vis gi ta meilė pasirodo yra toks apgaulingas dalykas... Kai užklumpa pirmoji meilė, nežinai kur dėtis, jautiesi taip gerai, viskas aplink nuostabu, kol ta meilė neišblėsta ir lieka rutina, kasdienybė, prasideda ginčai ir priekaištai. Racionaliai pradėjus mąstyt pamatai daugybę dalykų, dėl kurių su tuo žmogumi net neturėjai būti ar kas buvo pakankamai stiprūs signalai, kad jau reikia pasitraukti. Deja, meilė užtemdo protą, ypatingai pirmoji... Visai nenuostabu, kad ir man taip buvo nutikę.
Susipažįsti su žmogumi, jis pasirodo toks įdomus ir draugiškas, malonus. Kuo daugiau bendrauji, tuo daugiau randate panašumų tarp jūsų. Artimai susidraugaujate, jaučiatės, kaip artimos sielos. Tada prasideda flirtas, kuris perauga į rimtesnius jausmus ir veiksmus, o tada jau ir prasideda toji meilė ir draugystė. Atrodo viskas taip paprasta ir gražu, bet iš tikro taip nėra. Pradžioje vienas nuo kito slepiate visas savo ydas, blogus ar erzinančius įpročius, savo praeities darbelius, viską, kas galėtų sugadinti mylimojo nuomonę apie jus. Kalbu iš savo patirties, tai nėra gerai būsimiems santykiams. Kad ir kaip būtų sunku elgtis visiškai natūraliai prie žmogaus, kuris tau patinka, bet taip elgtis sąžiningiausia ir prieš save ir prieš tą žmogų. Ir taip man aišku, kad dabar pasipils komentarai, kad ne, taip tikrai nėra, visi ir elgiasi natūraliai, bet tikrai taip nėra, tikrai ne visiškai. Bet kokiu atvėju, su laiku viskas, kas buvo taip kruopščiai slepiama pasirodo ir tada prasideda ginčai ir pykčiai. Kitaip ir būt negali. Iš tokios situacijos ir atsiranda tokie kaltinimai kaip : "Tu pasikeitei, nebeesi toks, koks buvai seniau. Man trūksta dėmesio. Tu seniau buvai švelnesnis, dėmesingesnis, geresnis...". Ne, jis visad buvo toks, tiesiog baigėsi jo vaidinimas ir pasirodė žmogus, koks jis iš tikro yra visu gražumu. Ir pamatai, kad žmogus mylėjo iš tikro ne tave, o tokį tavo paveikslą, kurį bandė susikurti savo vaizduotėje. Dabar viskas taip akivaizdu, kaip norėjau, kad tai būtų buvę tada... Tiek nerimo ir širdies skausmo būčiau išvengus savo gyvenime...
Dabar yra viskas kiek kitaip. Dabar jaučiu, kaip viskas yra iš tikro. Stengiuosi viską gerai išanalizuoti ir apgalvoti, o tik tada imtis veiksmų ar priiminėti sprendimus. Išmokau atskirti protą ir jausmus, o tik viską gerai apgalvojus pradedu juos derinti. Dabar viskas atrodo taip tikra. Nėra viskas jau taip tobula, bet būtent tokie dalykai viską ir paverčia tokiu nuostabiu dalyku, kaip tikroji meilė. Dar su niekuo nesijaučiau taip gerai ir negalėjau būti iš tikro savimi. Iš nieko dar nesulaukiau tokio didžiulio ir nuoširdaus palaikymo ir skatinimo tobulėjimo link. Niekas nebuvo taip pasiryžęs manęs ginti nuo visko ir visų, kas linki man blogo. Niekas dar taip nuoširdžiai ir tyrai nesirūpino manimi. Niekas manęs taip stipriai nemylėjo... Manęs tokios, kokia esu, o ne tokios, kokią norėtų mane matyti. Ir pati aš taip pat rūpinuosi savo mylimuoju, padrąsinu, palaikau jį, skatinu tobulėti, lepinu visaip, kaip sugebu... Kiekviena minutė praleista drauge yra man labai brangi. Ir būtent dabar tikrai jaučiu, kad viskas yra tikra... Visa kita buvo niekas, palyginus su tuo, ką turiu ir jaučiu dabar... :)

Kas ta tikra laimė?

Savo paprastame gyvenime vis sutinku nuostabių žmonių, kurie vėl ir vėl suteikia vilties, priverčia patikėti, kad viskas aplink nėra taip jau blogai, kad yra nemažai žmonių, kurie iš tikro vertina savo Tėvynę, ja rūpinasi ir stengiasi dėl jos išsaugojimo. Taip gera klausytis žmonių, kurie su tokiu užsidegimu kalba apie tai, kas yra jiems gyvenime svarbiausia. Ne turtai, ne mašinos ar titulai, kurie galiausiai gyvenime nieko nebereikš, yra tai, ko turėtume gyvenime siekti. Kaip manote, kas bus gyvenime laimingesnis, ar turtuolis gyvenantis užsienyje su gražuole, kuri yra su juo vien tik dėl jo pinigų, ar žmogus gyvenantis savo tėvynėje, gerbiantis ją, turintis mylimą antrąją pusę, neatsižvelgiant į jų finansinį statusą, išsilavinęs ir siekiantis savo tikslų gyvenime? Jei atsakėte, kad pirmasis bus laimingesnis, galite toliau nesivarginti skaityti mano blogą.
Greitai visi galėsite įsitikinti, kaip nedidelė, bet drąsi, darbšti ir kūrybinga žmonių grupelė, sugeba padaryti kažką nepakartojamo. Šios akimirkos laukiau su nekantrumu visus metus. Vasario 16-oji jau ne už kalnų, todėl visus nuoširdžiai kviečiu tą dieną į eitynes, skirtas Valstybės atkūrimo dienai pažymėti, kurios prasidės 14:30 val. Ramybės parke, Kaune. Reginys nusimato tikrai nepakartojamas. Tokio vienybės ir pasididžiavimo jausmo nepajausite niekur kitur. Tai gali suprasti žmonės, tik sudalyvavę tokiame renginyje. Lietuva verta tinkamo pagerbimo, tokią svarbią Jai dieną. Gaila, ne visi tai teisingai supranta...
Juokinga ir graudu darosi, išgirdus daugumos aplinkinių nuomonę, apie patriotų judėjimą Lietuvoje. Neonaciai, fašistai,... daug tokių klaidingų apibūdinimų apie mus tenka išgirsti, o paklausus, kodėl jie tai sako, atšauna: "Nes jūs tokie esat". Jokių argumentų, nieko... Siaurapročiai net nesivargina iš tikro pasidomėti, kaip kas yra, vadovaujasi nuogirdomis, kurios yra iš viso nieko vertos. Aš visiems tokiems pasiūlau iš tikro pasidomėti tuo, o paskui apie tai šnekėti, tada bent jau protingesni atrodys... Kai kurie sugeba prisirinkti argumentų, kurie iš tikro taikomi kitiems judėjimams ar organizacijoms, bet kažkokiu mistiniu būdu yra "priklijuojami" mums. Deja, eiliniai laikraštukai ne informuoja, o suklaidina ir dezinformuoja žmones, todėl ir kyla priešiškumas ir nesusipratimai. Dauguma žmonių nelinkę kritiškai mąstyti, jie viską priima kaip teisybę, net nepagalvodami kas rašo ar nuperka tam tikrus straipsnius. Kuo mes, patriotai, esame neonaciai? Dėl pavienių žmonių sapalionių, negalima spręsti, kad esame iš tikro tokie. Čia tas pats, kas sakyti, kad visi vyrai yra pedofilai, nes yra tokių vyrų. Patys matote, kaip apgailėtinai atrodo tokie nepagrįsti teiginiai.
Ne tam mūsų protėviai aukojo gyvybes dėl mūsų Tėvynės, kad dabar ji būtų išparduota kitataučiams, kuriems ji nieko daugiau, negu žemės plotelis, nereiškia. Ne tam tiek lietuvių kraujo pralieta, kad dabar Lietuva būtų negerbiama pačių lietuvių. Žmonės negerbiantys savo Tėvynės yra neverti joje gyventi.
Vieno dėstytojo konspektuose atradau tikrai teisingų minčių, priverčiančių susimąstyti, kas mums turi būti svarbiausia gyvenime:
"Ar nebus taip, kad penkiolika egzodo metų žymi tam tikrą savosios lemties laisvės ieškančiųjų ir savojo gyvenimo scenarijus rašančiųjų klajonių ciklą. Anuo metu – devyniasdešimtaisiais- jauniausiems jau įpusėjo ketvirtoji dešimtis, o tai reiškia, kad jau palypėta į aukštesnes Maslow‘o piramidės pakopas. Anų laikų pagyvenę jaunuoliai dabar jau visai žili- pajėgūs suprasti, jog tarp turto, prasmės ir nuobodulio nėra didelių atstumų, o santaika su savaisiais gyvenimais neužsimezga tik per elektroninį ryšį. Ilgesio akordai veda prie giminės artumo, prie pasimatymo su atitolusiais draugais, prie vaikystės meilės prisiminimo; jie pliūpteli klasiokių  susitikimų pokyliuose kaimo turizmo sodybose arba šurmuliuojančiame bare apkabinus keliolika metų nematytą draugą. Refresh in Lithuania. Juk viskas pasidaro taip paprasta, kai nusimetama amžinai gyvent susiruošusio žmogaus kaukė. Jei taip atsitinka ir susivokiama, kad baisiausia, kas mūsų laukia- tai nuobodulys ir beprasmybė, sugrįžimas tampa viltimi." ~ Prof.E.Aleksandraviciaus

Ir vis dėl to, nėra jokios vietos pasaulyje artimesnės už savo gimtinę, namus, Tėvynę...

Nesenai pradėjau skaityti Edmundo Girskio knygą "Keturi" ir jau iš pirmųjų jos puslapių supratau, kad tai puiki knyga, verta dėmesio. Teisingo žmogaus - teisingos ir mintys. Man tikrai labai įdomu, nuo ko prasidėjo visa tai, kur dabar esu ir aš pati...

Mano gyvenimo tikslas, norint būti laimingai, yra būti išsilavinus, mylėti ir būti mylima, matyti laimingus ir sveikus mylimus žmones, gyventi Tėvynėje ir dėl jos stengtis kiek galiu, dirbti mylimą darbą ir būti sveikai. O ko gi daugiau gali žmogui reikėti? Pinigai kaip greitai ateina, taip pat greitai ir dingsta, užsienyje gyvendamas niekada nesijausi toks savas ir reikalingas kaip Tėvynėje, grožis su amžiumi išblės, o meilės, laimės ir Tėvynės iš Tavęs niekada niekas neatims, jei už tai kovosi iš visos širdies.