Patarimai | 1 dalis

Jau nežinia kiek laiko esu dingusi iš čia. Net pamiršau, kaip rašyti... Na, manau, kad man pats laikas grįžti prie šio malonumo. Mano pradingimo priežastis buvo MOKSLAI. Vos tik spėjus įsijausti į mokymąsi prasidėjo koliai, namų darbų pridavimai, o galiausiai ir egzaminai. 6 per 5 dienas... Yeah, super sesija ir tai atsispindi rezultatuose. Whatever...
Vienai paskaitai teko rašyti gana įdomų darbą. Tai buvo komandinis darbas (sunkiau nei sunku), tikras išbandymas. Noriu pasidalinti savo darbo dalimi, manau tai tikrai kai kam gali būti naudinga.

Taisyklė Nr. 2. Pasauliui nerūpi jūsų savigarba. Pasaulis tikisi, kad jūs, VISŲ PIRMA, kažką nuveiksite vardan to, kad galėtumėte gerai jaustis.

Savigarba – vertinamasis savimonės aspektas, žmogaus bendras savęs vertinimas, įsitikinimai apie tai, kiek jis yra vertingas ir vertas to, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Savigarbos jausmą turi visi žmonės, bet ne pas visus jis yra vienodas. Vieni žmonės linkę labiau pasitikėti savo jėgomis, o kiti mažiau. Viskam yra savos priežastys. Labai žemą savigarbos jausmą gali turėti žmogus, kuris anksčiau patyrė pažeminimą šeimoje, draugų rate ar mokykloje, o dabar jį persekioja baimė, kad tai gali pasikartoti. Nuolat bijodamas ir galvodamas apie blogiausią žmogus iš anksto pasmerkia save nesėkmei, nes žmogus yra toks, koks jis jaučiasi esąs. Tai, kokie mes patys jaučiamės esą įsirašo giliai mūsų pasąmonėje, tai tampa pasąmoningu savęs žlugdymu. Žmogus, kuris turi žemą savigarbą netikės žmonėmis, kurie teigia, kad yra priešingai, o klausysis tik tų, kurie teigia tą patį, kaip ir jis.

Žmogus turintis aukštą savigarbos jausmą yra linkęs labiau pasitikėti savo jėgomis, nebijo rizikuoti. Jie dažnai remiasi „savanaudiška paklaida“, savo sėkmę aiškina vidinėmis savybėmis, o nesėkmę – išorinėmis aplinkybėmis. Patyręs nesėkmę toks žmogus kaltins aplinkybes, kurios lėmė nesėkmę, bet niekad nepripažins, kad dėl to gali būti kaltas jis pats. Taip pat, čia galima pritaikyti „save išpildančios pranašystės“ principą. Žmogus tiki, kad gali paveikti nuo jo priklausančius įvykius taip, kad pasiektų norimą rezultatą. Šis principas veikia ir žemą savivertę turinčius žmones, tik atvirkščiai. Jei jie tiki, kad jiems nepasiseks, tie žmonės net ir nedės pastangų, tam pakeisti. Per geras savęs vertinimas kitų akimis gali atrodyti kaip arogancija.

Žmonės yra linkę remtis ta patirtimi, kurie jie patys įgyja per savo gyvenimą, taigi vaikai, kurie nėra patyrę nesėkmės gyvenime daug drąsiau imasi vykdyti užduotis, nepagalvodami apie galimas nesėkmes. Jie pervertina savo galimybes, kol aplinkybės jiems neparodo, kad yra priešingai. Įgavęs tokią patirtį vaikas antrą kartą darydamas tokį veiksmą geriau apsvarstys savo galimybes. Kitų žmonių pavyzdys ne taip gerai paveikia žmogų, kaip jo pačio įgyta patirtis.

Būna žmonių, kurie naudojasi žema saviverte kaip vienu iš dėmesio gavimo būdų. Jie patys taip nesijaučia, bet priverčia aplinkinius manyti, kad taip yra. Visad kartodamas, kaip žmogus nieko nesugeba ir gaudamas atsakymą iš aplinkinių, kad taip tikrai nėra, jis vaidina auką ir susilaukia norimo dėmesio iš kitų žmonių. Tai labai mažai pastangų reikalaujantis būdas gauti dėmesio, kuris yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.