Pirmieji žiedai

Pavasaris... Pirmosios žibuoklės, kurias rasti nebuvo labai lengva. Ten kaime, kalnuose gana slidu ir šlapia dabar, bet nors linksma. Kai tik tame kaime būnu visada ten einam. Bet į kaimą užsukti tenka vis rečiau, laiko pritrūksta. Gerai kad yra tokia prabanga kaip atostogos. Atostogos nuo mokslų, bet ne nuo namų ruošos darbų. Nesamonė... bet taip yra.
Mano remontas pagaliau baigtas, beliko tik viską sustatyti į savo vietas. Atostogėlės jau įpusėjo, o aš dar net nepajaučiau, kad jos iš viso yra. Nėra net kada patinginiaut, o tai jau nebegerai. Šiandien buvo labai graži diena, todėl sugalvojau įamžinti ir savo kiemo pirmuosius žiedelius. Kaip visada mano tėtis labai kritiškai į tai pažiūrėjo...
Nepaisant visko, aš laiminga. Atėjo pavasaris, gėlės pradeda žydėti, oras atšilo ir atrodo širdyje net kažkaip lengviau. Apie mokslus stengiuosi bent dabar negalvoti, bet tie egzaminai ir pristatymai neduoda ramybės. Kai dar truputėlį atšils, galvoju vėl pradėt važinėt dviračiu. Kuo greičiau, tuo geriau.
Tegul pavasaris užvaldo ir Jūsų širdis...

Ežiukas rūke

Vakaras... Šalta, drėgna ir nyku. Uodai puola kaip pasiutę. Pakilęs rūkas... O man linksma. Prisiminiau seną gerą filmuką ežiukas rūke. Va ten tai klasika. Seniau viskas buvo kitaip, paprasčiau, nuoširdžiau. Ir filmukai mieli būdavo, o dabar... Ech, laikai keičiasi, keičiamės ir mes. Tik nepasakyčiau kad į gerąją pusę. Na, bet tai jau kiekvieno asmeninis reikalas. Tai va... Sėdžiu sau kaime išėjus vakare į lauką, mąstau ir pakilo toks gražus rūkas. Galvoju reikia įamžinti. Tai taip ir padariau. Įdomiai gavosi... Na va. Ryt gana įdomi diena laukia. Tiksliau pasakius jau šiandien. Jau vėlu. Reikia eiti...