Tiek pykčio...

Paskutiniu metu draugai skundžiasi manim, kokia aš dabar pikta ant visų/visko pasidariau. Pastebėjau ir pati taip, bet kaip vienas žmogus yra pasakęs: "Aš nekaltas/a, aplinka kalta". O taip yra todėl, kad į viską pradėjau žiūrėti daug giliau ir pasirodė visos žmonių bukumo galimybės. Dabar pastebėjau keletą tendencijų. Viena iš jų yra ta, kad dauguma žmonių yra tokie suknistai riboti, kad net sugeba sukelti didžiulį pyktį ir panieką iš mano pusės (o tai reikia sugebėt). Naudojasi terminais (ale protingi pasirodyt nori), kurių reikšmės tikros nė velnio nežino, šneka grynas nesąmones, neįsigilinę į realią situaciją, remiasi gandais, nuogirdom arba žiniasklaida (o taip, ji tikrai "tiesą" visada sako...) Kam ** šnekėt ir ginčytis apie tai, ko net neišmanai? Žmonės, kartais reikia mokėti ir patylėti (arba pasidomėkit bent).
Tie vadinamieji draugai, kurie smerkia Tavo įsitikinimus, veiksmus, požiūrį... Kokie draugai gali smerkti tai, kai taio jų niekaip neliečia? Jei jau nepritari ką darau, pasakei vieną kartą KULTŪRINGAI viską, kam nepritari ir gana. Man tikrai svarbi draugų nuomonė, bet jei jau tai peržengia ribas, tai tokie reiškiasi ir draugai jie...

Visažiniai riboti žmonės, kurie ryškiai ne vietoje ir ne laiku kelia iš piršto laužtas problemas. Nesinori net būti susijus su tokiais žmonėmis. Į savo asmeniškumus įtraukia ir visai nieko dėtus žmones. Kaip tai yra šlykštu... Vienybės nėra, o tik pykčiai ir intrigos kursto žmones... Sėdi susikaupęs ir galvoji, kad neduok dieve kas neužkabintų, nes ką turi pasakyti nuskambėtų taip necenzūriškai...  Taip ir tampi iš paprasto draugiško žmogaus, ant viso pasaulio piktu padaru.

Vertas dėmesio filmas

http://ytv.delfi.lt/vid/ncDinges.mp4

Karma

Seniau nebuvau atkreipus dėmesio į tai, bet nesenai pastebėjau, kad vis dėl to karma egzistuoja. Keli įvykiai, praktiškai vienas po kito, privertė patikėti jos galia. Galbūt tai tik sutapimas, bet ech, koks šaunus. Kelių žmonių padarytos niekšybės atsisuko prieš juos. Nors ne tiesiogiai, bet galingai. Žinoma, negražu linkėti kitiems blogo, bet jei žmonės patys to nusipelnė... Aš gerbiu žmones, kurie man nekenkia ir nelinki blogo, stengiuosi juos palaikyti, padėti kaip galiu. Rūpinuosi tais, kurie yra man svarbūs ir labai skaudu matyti, kai kiti jiems kenkia... Pati gyvenu pagal auksinę taisyklę: Elkis su kitais žmonėmis taip, kaip nori, kad jie elgtųsi su Tavimi. Karma is a Bitch if you are one.

Tokie jau laikai...

Gyvename tokiais laikais, kai žmonės vis labiau ir labiau tampa susvetimėję. Atrodo, kad žmonės siekia naudos tik sau. Jiems svarbiausia yra tik malonumai ir pasilinksminimai.žmonės atprato nuoširdžiai bendrauti, dabar jie mieliau renkasi beprasmius vakarus prie kompiuterio ekranų, žaidžiant žaidimus ar darant dar ką nors visiškai nereikšmingo. Paprasčiausias nuoširdus bendravimas yra visiškai nuvertinamas.Galbūt žmonės tiesiog nebemoka arba bijo būti nuoširdūs.Nes nuoširdžius žmones įskaudinti ar jais pasinaudoti yra lengviausia...
Daug kas manęs dėl to nesupranta, bet man nuoširdžiai rūpi kiti žmonės. Rūpi draugai, pažįstami, šeima... O liūdniausia yra tai, kad geri žmonės nukenčia dažniausiai. Man labai sunku matyti žmones, kurie man rūpi, praradusius viltį, kad gali būti žmonių, kuriems jie nuoširdžiai rūpėtų, kad iš viso egzistuoja toks dalykas kaip šilti, nesavanaudiški jausmai, meilė, prisirišimas, švelnumas. Liūdna matyti nelaimingus, vienišus žmones, kuriems iki paprasčiausios laimės trūksta tik lašelio tikėjimo žmogiškumu, kažko šalia, kas juos vertintų... Jie tiesiog atsitveria nuo viso pasaulio didžiule šalta siena, neprisileidžia nieko arčiau savo širdies ir vidinio pasaulio vien tik dėl to, kad bijo būti įskaudinti. Akivaizdu, aš žinau, ką reiškia būti įskaudinta, tai tikrai yra tokia patirtis, kurios daugiau gyvenime išgyventi nenorėčiau. Žinau, kaip sunku yra neprarasti vilties, kad žmogiškumas vis dar egzistuoja. Tikrai sunku, bet įmanoma. Visa tai juk vardan laimės...
Bendraudama su įvairiais žmonėmis pastebėjau, kad nors ir koks šaltas žmogus bebūtų, visiems reikia šilumos ir švelnumo. Kad ir koks žmogus būtų uždaras, bet ir jam reikia romantikos... Aš puikiai matau, kaip žmogaus akys pradeda žibėti paėmus jį už rankos... Paprasčiausias pasivaikščiojimas ir nuoširdus pokalbis gali suteikti tiek laimės žmogui, kiek jis net nesitiki... Nuoširdumas, tai raktas į šviesesnį rytojų.