Kas ta tikra laimė?

Savo paprastame gyvenime vis sutinku nuostabių žmonių, kurie vėl ir vėl suteikia vilties, priverčia patikėti, kad viskas aplink nėra taip jau blogai, kad yra nemažai žmonių, kurie iš tikro vertina savo Tėvynę, ja rūpinasi ir stengiasi dėl jos išsaugojimo. Taip gera klausytis žmonių, kurie su tokiu užsidegimu kalba apie tai, kas yra jiems gyvenime svarbiausia. Ne turtai, ne mašinos ar titulai, kurie galiausiai gyvenime nieko nebereikš, yra tai, ko turėtume gyvenime siekti. Kaip manote, kas bus gyvenime laimingesnis, ar turtuolis gyvenantis užsienyje su gražuole, kuri yra su juo vien tik dėl jo pinigų, ar žmogus gyvenantis savo tėvynėje, gerbiantis ją, turintis mylimą antrąją pusę, neatsižvelgiant į jų finansinį statusą, išsilavinęs ir siekiantis savo tikslų gyvenime? Jei atsakėte, kad pirmasis bus laimingesnis, galite toliau nesivarginti skaityti mano blogą.
Greitai visi galėsite įsitikinti, kaip nedidelė, bet drąsi, darbšti ir kūrybinga žmonių grupelė, sugeba padaryti kažką nepakartojamo. Šios akimirkos laukiau su nekantrumu visus metus. Vasario 16-oji jau ne už kalnų, todėl visus nuoširdžiai kviečiu tą dieną į eitynes, skirtas Valstybės atkūrimo dienai pažymėti, kurios prasidės 14:30 val. Ramybės parke, Kaune. Reginys nusimato tikrai nepakartojamas. Tokio vienybės ir pasididžiavimo jausmo nepajausite niekur kitur. Tai gali suprasti žmonės, tik sudalyvavę tokiame renginyje. Lietuva verta tinkamo pagerbimo, tokią svarbią Jai dieną. Gaila, ne visi tai teisingai supranta...
Juokinga ir graudu darosi, išgirdus daugumos aplinkinių nuomonę, apie patriotų judėjimą Lietuvoje. Neonaciai, fašistai,... daug tokių klaidingų apibūdinimų apie mus tenka išgirsti, o paklausus, kodėl jie tai sako, atšauna: "Nes jūs tokie esat". Jokių argumentų, nieko... Siaurapročiai net nesivargina iš tikro pasidomėti, kaip kas yra, vadovaujasi nuogirdomis, kurios yra iš viso nieko vertos. Aš visiems tokiems pasiūlau iš tikro pasidomėti tuo, o paskui apie tai šnekėti, tada bent jau protingesni atrodys... Kai kurie sugeba prisirinkti argumentų, kurie iš tikro taikomi kitiems judėjimams ar organizacijoms, bet kažkokiu mistiniu būdu yra "priklijuojami" mums. Deja, eiliniai laikraštukai ne informuoja, o suklaidina ir dezinformuoja žmones, todėl ir kyla priešiškumas ir nesusipratimai. Dauguma žmonių nelinkę kritiškai mąstyti, jie viską priima kaip teisybę, net nepagalvodami kas rašo ar nuperka tam tikrus straipsnius. Kuo mes, patriotai, esame neonaciai? Dėl pavienių žmonių sapalionių, negalima spręsti, kad esame iš tikro tokie. Čia tas pats, kas sakyti, kad visi vyrai yra pedofilai, nes yra tokių vyrų. Patys matote, kaip apgailėtinai atrodo tokie nepagrįsti teiginiai.
Ne tam mūsų protėviai aukojo gyvybes dėl mūsų Tėvynės, kad dabar ji būtų išparduota kitataučiams, kuriems ji nieko daugiau, negu žemės plotelis, nereiškia. Ne tam tiek lietuvių kraujo pralieta, kad dabar Lietuva būtų negerbiama pačių lietuvių. Žmonės negerbiantys savo Tėvynės yra neverti joje gyventi.
Vieno dėstytojo konspektuose atradau tikrai teisingų minčių, priverčiančių susimąstyti, kas mums turi būti svarbiausia gyvenime:
"Ar nebus taip, kad penkiolika egzodo metų žymi tam tikrą savosios lemties laisvės ieškančiųjų ir savojo gyvenimo scenarijus rašančiųjų klajonių ciklą. Anuo metu – devyniasdešimtaisiais- jauniausiems jau įpusėjo ketvirtoji dešimtis, o tai reiškia, kad jau palypėta į aukštesnes Maslow‘o piramidės pakopas. Anų laikų pagyvenę jaunuoliai dabar jau visai žili- pajėgūs suprasti, jog tarp turto, prasmės ir nuobodulio nėra didelių atstumų, o santaika su savaisiais gyvenimais neužsimezga tik per elektroninį ryšį. Ilgesio akordai veda prie giminės artumo, prie pasimatymo su atitolusiais draugais, prie vaikystės meilės prisiminimo; jie pliūpteli klasiokių  susitikimų pokyliuose kaimo turizmo sodybose arba šurmuliuojančiame bare apkabinus keliolika metų nematytą draugą. Refresh in Lithuania. Juk viskas pasidaro taip paprasta, kai nusimetama amžinai gyvent susiruošusio žmogaus kaukė. Jei taip atsitinka ir susivokiama, kad baisiausia, kas mūsų laukia- tai nuobodulys ir beprasmybė, sugrįžimas tampa viltimi." ~ Prof.E.Aleksandraviciaus

Ir vis dėl to, nėra jokios vietos pasaulyje artimesnės už savo gimtinę, namus, Tėvynę...

Nesenai pradėjau skaityti Edmundo Girskio knygą "Keturi" ir jau iš pirmųjų jos puslapių supratau, kad tai puiki knyga, verta dėmesio. Teisingo žmogaus - teisingos ir mintys. Man tikrai labai įdomu, nuo ko prasidėjo visa tai, kur dabar esu ir aš pati...

Mano gyvenimo tikslas, norint būti laimingai, yra būti išsilavinus, mylėti ir būti mylima, matyti laimingus ir sveikus mylimus žmones, gyventi Tėvynėje ir dėl jos stengtis kiek galiu, dirbti mylimą darbą ir būti sveikai. O ko gi daugiau gali žmogui reikėti? Pinigai kaip greitai ateina, taip pat greitai ir dingsta, užsienyje gyvendamas niekada nesijausi toks savas ir reikalingas kaip Tėvynėje, grožis su amžiumi išblės, o meilės, laimės ir Tėvynės iš Tavęs niekada niekas neatims, jei už tai kovosi iš visos širdies.

 

Vertas dėmesio filmas

http://ytv.delfi.lt/vid/ncDinges.mp4

LTJS Arbatėlė

2013 metų kovo 22 dieną LTJS Kauno skyrius surengė akciją "Arbatėlė", kurios metu praeiviams buvo nemokamai dalinama arbata. Taip pat, susidomėję žmonės gavo mūsų organizacijos skrajutes ir laikraštį Jaunimo Ugnis. LTJS nariai pasakojo praeiviams apie mūsų organizacijos veiklą ir tikslus. Kadangi buvo labai šalta, ši akcija sulaukė didelio pasisekimo. Dauguma žmonių mus sveikino už tai ką darome ir linkėjo sėkmės mūsų organizacijai. Sutikome nemažai žmonių, kurie žadėjo pasidomėti mūsų veikla, o gal net ir prisijungti prie organizacijos. Ateityje reikėtų surengti daugiau tokių akcijų.

Nejau istorija kartojasi..?

Jau gana ilgai galvoje sukasi toks klausimas: Kodėl Lietuvoje yra tiek mažai mūsų Tėvynę mylinčio ir gerbiančio jaunimo? Juk tai turėtų būti didžiulė garbė, kad turime tokią Tėvynę, kurią nuo priešų atkakliai gynė mūsų protėviai. Juk ne veltui ją gynė... Bandžiau ieškoti priežasčių, kodėl dabar Lietuvoje yra tokia sunki situacija ir, deja, jų yra gana daug. Žinoma, veiklūs ir Tėvynę mylintys asmenys stengiasi iš visų jėgų, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau patriotiškai nusiteikusio jaunimo. Aš pati, visai nesenai įsitraukiau į veiklą, kurios tikslas ugdyti ir puoselėti patriotizmą. Iki susipažįstant su tam tikrais žmonėmis, aš net nežinojau, kad tokia organizacija iš viso egzistuoja, todėl esu labai laiminga atradusi šią organizaciją. Aišku, jeigu ne teisingas tėvų bei mokyklos auklėjimas, manau, dar klausimas ar būčiau tuo susidomėjusi, kaip dabar. Taigi, čia bandysiu identifikuoti ir aptarti priežastis, kodėl Lietuvoje yra tiek mažai patriotiško jaunimo.

• Auklėjimas. Pirmas žingsnis teisingu gyvenimo keliu yra teisingas vaikų auklėjimas. Praktiškai tik nuo to priklausys augančio vaiko vertybės ir įsitikinimai, kaip tėvai juos auklės. Jeigu tėvai rodys gerą pavyzdį, patys būdami patriotai ir mylintys savo Tėvynę Lietuvą, vaikai greičiausiai paseks jų pavyzdžiu.
• Švietimas mokyklose. Švietimas vaidina labai svarbų vaidmenį jauno žmogaus vertybių formavimesi. Jeigu mokykla ugdys patriotiškai nusiteikusius, gerbiančius savo Tėvynę žmones, tikėtina, kad didelė dalis jų pasuks teisingu gyvenimo keliu.
• Draugų įtaka. Savaime suprantama, kad jaunas žmogus, norėdamas pritapti draugų kompanijoje, perims daugumos propaguojamas vertybes ir įsitikinimus. Taigi, jaunimui reikia labai atsargiai rinktis savo draugų ratą.
• Aplinkos nuomonė. Tikrai mažai žmonių norėtų prisijungti prie tai mąstančių asmenų, kuriuos smerkia didžioji dalis piliečių. Baisiausia, kad tikrų patriotų nepalaiko net dabartinė valdžia. Visur jie yra vaizduojami kaip naciai, rasistai, baisūs žmones ir tikrai mažai kas juos palaiko. O taip yra todėl, kad žmonės yra neteisingai informuojami apie patriotų veiklos pobūdį ir jų veiksmus. Per renginius mieste dažnai tenka išgirsti visokių klaidingų replikų, kaip: "naciai jie", "skinai" ir pan.
• Neteisingas vertinimas. Dabartinis patriotiškas jaunimas yra stipriai nuvertinamas. Žinodami klaidingus faktus dauguma žmonių smerkia taikiai ir patriotiškai nusiteikusį jaunimą, neišsiaiškinę tikrosios tiesos. Tai demotyvuoja jaunimą ir tik stipriausi lieka ginti savo nuomonės.
• Nesaugumo jausmas. Kaip jau esu minėjusi, buvau patekus į gana nemalonią situaciją. Vien tik dėl to, kad įsitraukiau į šią veiklą, man buvo grasinta, aišku - anonimiškai. Ir girdėti, kad tai nutinka daug kam. Taigi, ir tai verčia dalį jaunimo atsargiai žiūrėti į patriotišką veiklą.
• Nepalanki valdžios nuomonė. Kur tai matyta, kad valstybės valdžia nepalaikytų savo šalies patriotų?! Lietuvoje kaip tik dabar yra tokia situacija.
• Manipuliavimas žiniasklaida. Jei asmuo ar organizacija turi pakankamai pinigų, tai jie gali lengvai nusipirkti sau palankių straipsnių. Ir čia jokios teisybės nėra ir nebus, viską valdo pinigai ir pažintys. Taigi, patys žmonės turi atsirinkti, kas yra tiesa, o kas ne.
• Valdžios sudarytas Lietuvos įvaizdis. Ne kartą teko girdėti tokius žodžius: "Kodėl turiu mylėti Lietuvą jei ji nemyli savo piliečių? Mokesčiai aukšti, didžiulės kainos, čia neįmanoma gyventi paprastam žmogui." Šie žodžiai yra gana klaidingi. Visų pirma, Lietuva nėra atsakinga už tai, ką su ja padaro valdžia, taigi, ne Lietuva mūsų nemyli, o Lietuvos valdžia. Antra, ta valdžia, kurios sprendimais visi taip skundžiasi, buvo išrinkta tų pačių Lietuvos piliečių. Žinoma, gali būti, kad tai vyko neteisėtais būdais, bet tai šio fakto nekeičia. 

Galiausiai, Lietuvos patriotiškas jaunimas yra tiesiog neteisingai suprasti/vertinami asmenys. Nesenai patekusi į tokių žmonių ratą, iš karto pastebėjau, kad tai kas skelbiama žiniasklaidoje, smarkiai prasilenkia su realybe. 2013 kovo 11-osios įvykiai puikiai parodė, kokie yra Lietuvos patriotai. Valdžiai neleidus surengti šventės, ji vis tiek buvo surengta; tvarkingai, patriotiškai, be incidentų. Kartojasi prieš daugybę metų buvę įvykiai, kurie grindė kelią Lietuvos nepriklausomybės link. Nejau ir dabar jaunimas turi kovoti dėl savo laisvės būti patriotais..?

Kovo 11-osios pėsčiųjų žygis

2013.03.09 vyko žygis skirtas paminėti Nepriklausomybės atkūrimui ir Lietuvos Sąjūdžio 25-čiui. Renginį organizavo "Kovo 11-osios gatvės bendrija". Dalyviai galėjo rinktis kokį atstumą nori įveikti, 11 ar 22 kilometrus. Kaip ir dažnai nutinka, į renginį atėjau miegojus vos kelias valandas, bet su puikia nuotaika ir užsidegimu. Mūsų komandoje buvo nedaug žmonių, bet ne kiekybėje esmė. Kompanija buvo labai gera. Kiekvienas gavome asmeninę kortelę su savo kodu, komanda gavo žygio žemėlapį. Užregistravę savo komandą pradėjome žygį. Viskas prasidėjo gana keistai, čia ko gero kaltos organizavimo spragos. Dalyviai pradėjo žygį ne vienu metu, todėl viskas atrodė kiek padrikai. Vadovaudamiesi žemėlapiu ir orientyrais žygiavome link tikslo. Nors ir ryte buvo 11 laipsnių šalčio, bet kažkodėl to nesijautė. Na, tik rankos šiek tiek šalo. Gerai, kad buvau pasiėmus dar vienas pirštines, tai galėjau pagelbėti žmogeliui, kuris savąsias buvo pamiršęs. Pakeliui buvome pakviesti užeiti į muziejų. Toliau eidami vos nepražiopsojome pirmojo punkto, kur ant kortelių buvo užklijuojamas lipdukas, kad praėjome punktą. Buvo sudarytas gana įdomus maršrutas. Pagaliau pamačiau "Pelėdų kalną", kurį jau labai senai galvojau aplankyti. Žygį baigėme patys pirmieji, tada gavome diplomus. Nors ir smagiau žygiuoti gamtoje, bet ir šis žygis man visai patiko. Visgi, tai nauja gera patirtis.

Tokia tai SITUACIJA

Po to kai viešoje erdvėje paskelbiau apie savo pažiūras/įsitikinimus, sulaukiau įvairaus pobūdžio išpuolių: nuo trolinimo, apsižodžiavimo iki RIMTŲ GRASINIMŲ. Po vasario 16-osios eitynių prasidėjo didžiausia tokių nesąmonių banga. Su tais žmonėmis ginčytis neturiu nei noro nei laiko, todėl bandysiu apie visus iškilusius klausimus parašyti čia. P.S. Praktiškai visi išpuoliai buvo anoniminiai (kokie drąsūs pult kitus, slepiantis už ekrano).

Patriotė buvau ir mylėjau Lietuvą visą gyvenimą. Taip buvo skiepijama šeimoje ir mokykloje nuo mažų dienų. Taigi, tai kad sudalyvavau tokiame renginyje, nereiškia, kad vieną dieną netyčia sugalvojau, kad dabar jau būsiu tokia.

Būti patriotu tikrai nereiškia to, kad turi visoje viešojoje erdvėje reikštis VIEN TIK taisyklinga lietuvių kalba, naudoti TIK lietuviškus slapyvardžius. Taip galvoja tik apgailėtinai riboti žmonės, nesuprantantys, ką iš tikro reiškia mylėti Lietuvą.

Mano tinklaraštis yra skirtas TIK mano draugams ir kitiems bendraminčiams. Jei kažkam jis nepatinka, tiesiog neskaitykit ir neaiškinkit man, kaip ką turiu daryti, nes man tikrai neįdomi nuomonė žmonių, kurie realiai manęs net nepažįsta. Aš nesuprantu, kam griaut tai, kas kitiems svarbu, užuot kūrus kažką pačiam. Na taip, aišku griauti visada buvo lengviau, bet tai tavęs nedaro geresniu žmogumi. Jeigu realiai manęs nepažįsti ir nesutinki su mano nuomone, tiesiog patylėk. Man rūpi TIK draugų, kuriuos aš gerbiu nuomonė ir kritika. Taigi nesivarginkit.

Žmonės tikrai negimsta viską tobulai mokėdami ir suprasdami. Laikui bėgant mes įgauname vis daugiau patirties bei žinių, todėl nuomonės pokyčiai yra visiškai normalus dalykas.

 Jau ne vieną žmogų žinau, kurį įvairūs "troliai" puola viešojoje erdvėje dėl jų įsitikinimų ar kitokios nuomonės. Ką daryt, kad tiek daug žmonių be savo gyvenimo, kuriems įdomiau knistis kitų gyvenime, nei susikurti savo.

Apie grasinimus dėl kitų priežasčių: Pirmiausia gerai įsitikinkite, kas ką kam padarė, prieš grasindami. Susidoroti su žmogumi dėl to ko tiksliai net nežinai tikrai ne gudriausia mintis.

2013 Lietuvos valstybės atkūrimo diena

2013 metų vasario 16-ąją dieną mes šventėme Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Šiemet sukako jau 95 metai kaip yra atkurta Lietuvos valstybė. Šia proga dalyvavau Kaune vykusiose Patriotiškose eitynėse. Pirmosios tokios eitynės mano gyvenime. Žinoma, pirmą kartą dalyvaujant tokiame renginyje jaudulio tikrai netrūko. Teko ne tik dalyvauti šioje eisenoje, bet taip pat ir ją įamžinti.

Diena prasidėjo gana sunkiai. Vos dvi valandos miego ir skaudantys raumenys tikrai trukdė kilti iš lovos. Sukaupusi visas jėgas, dešimtą valandą jau buvau organizacijos patalpose. Išgėrus arbatos ir smagiai pasišnekučiavus visi keliavome į oficialų Vasario 16-osios minėjimą. Einant gale teko išgirsti įvairių replikų kaip pavyzdžiui, "skustagalviai jie", "naciai" ir panašiai. Tokie pasakymai ir stumdymaisi (ale netyčia) sukėlė man šiokį tokį nesaugumo jausmą. Sugiedoję himną pasitraukėme iš oficialaus renginio. Iki eitynių buvo likę dar šiek tiek laiko, taigi sugalvojome pavalgyti/atsigerti arbatos. Tuo tarpu truputį apšilome, nes diena pasitaikė tikrai gana šalta. Galiausiai atėjo metas eitynėms. Pasiėmę visą atributiką, iš patalpų keliavome į Ramybės parką. Einant link parko mus pasitiko policijos pareigūnai, kurie turėjo palaikyti tvarką per eitynes. Keli provokatoriai bandė išprovokuoti konfliktą, bet jiems nepavyko to padaryti. Deja, jie vis tiek sekė visą eiseną. Didesnių incidentų per šį renginį buvo išvengta. Matant tiek daug patriotiškai nusiteikusių žmonių, daugybę plazdančių vėliavų, girdint patriotiškas dainas ir šūkius, širdyje buvo labai gera. LTJS Kauno skyriaus vadovas (T.S) puikiai pravedė eitynes. Neskaitant nesantaikos kurstytojų, eitynes stebėjo ir daugybė patriotiškai nusiteikusių žmonių. Mačiau pati, kaip jie mus einančius sveikino, mums plojo, o kiti net verkė... Keistas jausmas suspaudžia širdį tai matant. Eitynių pabaigoje, buvo iškilmingai sugiedotas himnas. Po to sekė LTJS narių priesaikos. Einant atgal pastebėjome ant vieno pastato atvirkščiai pakabintą vėliavą. Kadangi savininko nebuvo, LTJS nariai perkabino vėliavą taip, kaip ji turėtų kabėti. Tuo momentu dar iš kelių praeivių susilaukėme kaltinimų, kad vagiame vėliavą. Darai gera - o kiti nevertina to...

Tai buvo mano pirmoji tokia mano patirtis. Mane tikrai maloniai nustebino tokia žmonių vienybė. Nepaisant apsistumdymų, šalčio ir nemalonių replikų iš aplinkinių, aš tikrai nesigailiu, kad čia dalyvavau. Serganti, bet laiminga, kad atlikau pareigą.

 

Tiesiog įdomu

http://www.lnk.lt/video-perziura/4374/diagnoze-valdzia-2013-02-06

Už LIETUVĄ | Prisijunk ir TU

Mes už LIETUVĄ :)

Prisijunk ir TU.

2013.02.16  KAUNAS  14.00 Ramybės parkas.

Filmų vakaras

Labai įdomu yra po daugybės metų atsisukti į praeitį, matyti kaip lietuviai kovojo už mūsų Tėvynę. Jaunimas, kuris to gyvai nepatyrė (įskaitant ir mane), sunkiai suvokia, kas iš tikro tuo metu vyko, kokios buvo tada nuotaikos, ką jautė žmonės. Mes galime viską geriau suprasti tik girdėdami tėvų/senelių pasakojimus, skaitydami knygas arba žiūrėdami tokius puikius filmus. Žmonės privalo branginti ir gerbti savo Tėvynę...

Tėvynė

Drobė 30x40, aliejiniai dažai.

Nutapiau šitą maždaug prieš mėnesį. (Dovana)