Kodėl depresija turi vesti link savidestrukcijos? | Mylėk save

Vis daugiau ir daugiau žmonių aplink kenčia nuo depresijos, nevilties ar šiaip chroniško liūdesio... Kad ir kokios būtų to priežastys, nusivylimas žmonėmis, nepalankios gyvenimo aplinkybės, nenusisekusi meilė ar nesėkmės gyvenime, visi griebiasi savidestrukcinių priemonių situacijai "taisyti". Alkoholis, rūkymas, nesveikas ir nesaikingas maistas, narkotikai  ar kitos savidestruktyvios priemonės visada yra pasiruošusios "padėti", kai tau sunku, bet iš tikro visa tai dar labiau mus skandina gilioje depresijoje. Lyg nebūtų ir taip blogai... Kuo mes kalti, kad mums yra blogai? Kuo mūsų kūnas ir siela nusipelnė tokios nepagarbos ir destrukcijos? Kodėl mes darome viską, kad mums būtų dar blogiau nei jau yra? Nereikia taip daryti. Mes visada galime iš viso to blogio gauti bent kažką gero sau, reikia tik noro ir šiek tiek pastangų. Yra tiek daug naudingos veiklos kuo galima užsiimti vietoj to, kad sėdėtume depresuoti, gailėtumėmės savęs ir save naikintume, kad kiekvienas gali atrasti tinkamiausią veiklą sau. Skaitydami knygas tobulėsime dvasiškai ir protiškai, sužinosime ką nors naujo, įdomaus ir naudingo, galėsime pažvelgti į pasaulį visai kitokiomis akimis nei esame įpratę. Užsiimdami kūryba išliesime visas negatyvias emocijas pozityviu būdu, sukursime kažką nuostabaus ir unikalaus, kuo galėsime didžiuotis ir nukreipsime mintis pozityvesne linkme. Sportuodami tobulinsime savo kūną ir gerinsime sveikatą, išliesime visas blogas emocijas, kurias pakeis geras jausmas, kuris kyla dėl išsiskiriančio endorfino – laimės hormono. Tie kas mėgsta gaminti ir kam maistas teikia šiek tiek džiaugsmo gyvenime gali susirasti sveikų ir skanių receptų, kuriais galės palepinti tiek save, tiek artimus sau žmones, nes visada yra smagu išbandyti kažką naujo, o taip pat, visada yra labai malonu palepinti mylimus žmones. Yra dar daugybė naudingos veiklos tinkančios kiekvienam ir reikia tik noro ją atrasti. Pradėkime labiau save mylėti ir pasaulis atrodys mums daug gražesnis. Niekas kitas mūsų niekada taip nemylės, kaip mes patys... Mes nusipelnėme visko kas geriausia ir niekas kitas mums to tikrai nesuteiks. Galiausiai, mes galime pilnai pasitikėti tik savimi, taigi būkime sau geriausiu draugu o ne didžiausiu priešu... Gyvenkime taip, kad galėtume didžiuotis savimi ir savo gyvenimu ir tapsime daug laimingesni...

Patarimai | 1 dalis

Jau nežinia kiek laiko esu dingusi iš čia. Net pamiršau, kaip rašyti... Na, manau, kad man pats laikas grįžti prie šio malonumo. Mano pradingimo priežastis buvo MOKSLAI. Vos tik spėjus įsijausti į mokymąsi prasidėjo koliai, namų darbų pridavimai, o galiausiai ir egzaminai. 6 per 5 dienas... Yeah, super sesija ir tai atsispindi rezultatuose. Whatever...
Vienai paskaitai teko rašyti gana įdomų darbą. Tai buvo komandinis darbas (sunkiau nei sunku), tikras išbandymas. Noriu pasidalinti savo darbo dalimi, manau tai tikrai kai kam gali būti naudinga.

Taisyklė Nr. 2. Pasauliui nerūpi jūsų savigarba. Pasaulis tikisi, kad jūs, VISŲ PIRMA, kažką nuveiksite vardan to, kad galėtumėte gerai jaustis.

Savigarba – vertinamasis savimonės aspektas, žmogaus bendras savęs vertinimas, įsitikinimai apie tai, kiek jis yra vertingas ir vertas to, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Savigarbos jausmą turi visi žmonės, bet ne pas visus jis yra vienodas. Vieni žmonės linkę labiau pasitikėti savo jėgomis, o kiti mažiau. Viskam yra savos priežastys. Labai žemą savigarbos jausmą gali turėti žmogus, kuris anksčiau patyrė pažeminimą šeimoje, draugų rate ar mokykloje, o dabar jį persekioja baimė, kad tai gali pasikartoti. Nuolat bijodamas ir galvodamas apie blogiausią žmogus iš anksto pasmerkia save nesėkmei, nes žmogus yra toks, koks jis jaučiasi esąs. Tai, kokie mes patys jaučiamės esą įsirašo giliai mūsų pasąmonėje, tai tampa pasąmoningu savęs žlugdymu. Žmogus, kuris turi žemą savigarbą netikės žmonėmis, kurie teigia, kad yra priešingai, o klausysis tik tų, kurie teigia tą patį, kaip ir jis.

Žmogus turintis aukštą savigarbos jausmą yra linkęs labiau pasitikėti savo jėgomis, nebijo rizikuoti. Jie dažnai remiasi „savanaudiška paklaida“, savo sėkmę aiškina vidinėmis savybėmis, o nesėkmę – išorinėmis aplinkybėmis. Patyręs nesėkmę toks žmogus kaltins aplinkybes, kurios lėmė nesėkmę, bet niekad nepripažins, kad dėl to gali būti kaltas jis pats. Taip pat, čia galima pritaikyti „save išpildančios pranašystės“ principą. Žmogus tiki, kad gali paveikti nuo jo priklausančius įvykius taip, kad pasiektų norimą rezultatą. Šis principas veikia ir žemą savivertę turinčius žmones, tik atvirkščiai. Jei jie tiki, kad jiems nepasiseks, tie žmonės net ir nedės pastangų, tam pakeisti. Per geras savęs vertinimas kitų akimis gali atrodyti kaip arogancija.

Žmonės yra linkę remtis ta patirtimi, kurie jie patys įgyja per savo gyvenimą, taigi vaikai, kurie nėra patyrę nesėkmės gyvenime daug drąsiau imasi vykdyti užduotis, nepagalvodami apie galimas nesėkmes. Jie pervertina savo galimybes, kol aplinkybės jiems neparodo, kad yra priešingai. Įgavęs tokią patirtį vaikas antrą kartą darydamas tokį veiksmą geriau apsvarstys savo galimybes. Kitų žmonių pavyzdys ne taip gerai paveikia žmogų, kaip jo pačio įgyta patirtis.

Būna žmonių, kurie naudojasi žema saviverte kaip vienu iš dėmesio gavimo būdų. Jie patys taip nesijaučia, bet priverčia aplinkinius manyti, kad taip yra. Visad kartodamas, kaip žmogus nieko nesugeba ir gaudamas atsakymą iš aplinkinių, kad taip tikrai nėra, jis vaidina auką ir susilaukia norimo dėmesio iš kitų žmonių. Tai labai mažai pastangų reikalaujantis būdas gauti dėmesio, kuris yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.