What does a Woman want?

Negaliu nieko pasakyti apie kitas moteris, nes visos esam labai skirtingos, bet aš asmeniškai esu gana reikli santykių sferoje. Tiesiog per daug metų sukaupta patirtis bendraujant su įvairiais žmonėmis daro savo. Paskutiniu metu gana daug minčių šia tema sukasi galvoje, todėl pagalvojau, kad būtų gudru (ir sveika man pačiai) viską išsakyti.

Pažinčių portalai iš esmės yra tragedija. Galimybė surasti tikrai normalų ir įdomų žmogų ten yra maždaug 1 iš 1000. Iškrypėlių arba baisiausiai neįdomių žmonių ten dauguma, kurie ten renkas, kad be jokių pastangų rastų, ko jiems reikia, patenkintų savo poreikius ir tiek žinių. Galėtų jie rinktis atitinkamuose saituose, bet nooooo, jie užėmė juos visus ir galimybė susipažinti su kažkuo normaliu ten yra labai arti nuliui.

Aš laikau save tikrai moteriška moterimi, todėl šalia noriu turėti vyrišką vyrą. Visada stengiuosi, kad šalia būdamas vyras gerai jaustųsi, būtų sotus ir laimingas. Visad stengiuos prigamint skanėstų, sukurti jaukią aplinką ir darau viską, kad su manimi būtų labai gera ir ramu, stengiuos padėti bent trumpam pamiršti visus gyvenimo rūpesčius. Visad stengiuosi palaikyti, patarti ir padėti, kai žmogui yra sunku. Žinoma, tokių pačių pastangų ir rūpesčio tikiuosi ir iš to žmogaus. Deja, dažniausiai toli gražu taip nebūna. Dauguma žmonių stengiasi TIK dėl savo gerovės ir rūpinasi tik savo problemomis, todėl ir man vis labiau silpsta noras kažką dėl kito žmogaus daryti, nes rezultatai visad būna panašūs. O atsiradus kokioms problemoms palaikymo, pagalbos ar vertingų patarimų sulaukti iš viso yra labai mažai galimybių.

Ko gero aš esu labai senamadiška, bet aš vis dar žaviuosi romantika. Romantiški pasimatymai, gėlytės,  šiaip mielos staigmenėlės yra privaloma ir ne tik pradžioje santykių. Paprasčiausias laiko leidimas kartu to neatstoja. Žinoma, savaime suprantama, kad ir moterys privalo pasistengti nudžiuginti žmogų su kuriuo susitikinėja. Deja, dažniausiai visos pastangos būna tik iš vienos pusės, kas galiausiai iš viso baigiasi. Jei moteris daugiau stengiasi dėl vyro, tai labai daug ką pasako... Ir vienpusės pastangos niekad prie nieko gero nepriveda. 

Santykiai / susitikinėjimas šiais laikais yra labai painus ir sudėtingas reikalas, kuris kelia daugiau streso nei laimės.

Karma is a bitch if you are one...

Kaip ironiška, kad mano paskutinio įrašo tema, kuria rašiau beveik lygiai prieš metus, mane tuos visus metus kankino iki (drįsčiau teigti) baisiausio lygio... Baisiausio kokį man pačiai teko pasiekti. Žinoma tai įtakojo tragiški gyvenimo įvykiai ir šiaip nesėkmės gyvenime, jų pas mane apstu. Nenorėčiau labai demotyvuoti žmonių, kurie yra pasiryžę šią problemą/ligą gydytis, bet man specialistai šioje srityje tikrai labai minimaliai padėjo. Situacijoj, kurioj turėjau pagal gydytojus turėjau jaustis visiškai chill ir praeiti normaliai, nes viską mokėjau/žinojau nervinaus taip, kaip gyvenime nesinervinau ir vien dėl to susigadinau įvertinimą... Na bet greičiausiai be specialistų pagalbos net ir iki to nebūčiau priėjus, tai vis šis toks win. Mokslai baigti geriau nei tikėtasi, žinoma ne be visų įmanomų pastangų, vaistų saujų ir nemigos parų, bet vis tiek yra kuo didžiuotis. Ir vis dėl to tas maksimalizmas gyvenime nėra visada į naudą žmogui, nes tai dažniausiai išvaro iš proto, ką teko patirti. Ir pamačius, kaip kiti žmonės sugebėjo praeiti tą patį kelią, kuriame aš taip kankinausi, visiškai atsipūtę (aišku atitinkamais rezultatais), pasidarė taip pikta ant savęs (eilinį kartą), kad persistengiu visiškai veltui. Na, bet aš negaliu kitaip ir gyvenimo aplinkybės tikrai nepadėjo. Perfekcionistai/maksimalistai kitaip net nesugeba, varo iki išprotėjimo, kad pasiektų geriausius sau įmanomus rezultatus, nepaisant to, kad tuo pačiu metu vos ne patys susinaikina. Bet aš tiesiog noriu būti geriausia įmanoma savo versija... Deja, to tikiuosi ir iš mane supančių žmonių, kuriem man yra vienaip ar kitaip artimi, bet štai čia ir prasideda didesnės problemos. Kai iš kitų tikiesi panašiai tiek pat, kaip iš savęs, tai niekad nepriveda prie nieko gero. Kaip teko įsitikinti, iš viso kažko tikėtis gyvenime iš kitų su kuriais sieji savo gyvenimą ir ateitį, reiškia naikinti savo laimę, bet kur yra ta riba tarp visiško standartų neturėjimo ir reikalavimo per daug iš kitų žmonių? Vis dar bandau tai išsiaiškinti...

***

Dėl tų keistų garsų namie... Po to artimo žmogaus mirties namuose nepaaiškinamų garsų dar padaugėjo ir girdžiu juos ne tik aš, taigi dar ne iki galo crazy aš esu.  Iš viso tiek keistenybių namie, kad net pati jaučiu, kad neverta į visa tai gilintis per daug. Susigyvenau su tuo, susitvarkiau ką galėjau ir gyvenu toliau, o ką daryt. Gal ir jiem taip pat nėra kitos išeities ir egzistuoja čia kaip sugeba, gyvena savo gyvenimą kaip gyvenę kadaise. Niekad negali žinoti... Gyvenu ir leidžiu kitiem egzistuot ramiai šalia, kol gyventi labai man pačiai netrukdo... Matyt ir jie nori turėti savo kampelį šiame pasaulyje...

***

O ką daryti kai tai, ką kokius metus ar daugiau planavai žlunga? Man asmeniškai kilo iš to tik kelios išvados: Absoliučiai niekuo gyvenime negalima pasitikėti; Nieko negalima taip toli planuoti ypač jei tai nuo kažko kito priklauso; Visad reikia turėti bent jau vieną atsarginį planą; Ir šiaip planuot kažką labai toliau yra absurdas. Aišku žinoma ir tai pakankamai pesimistiškai nuteikia, bet toks jau gyvenimas, reikia visad būt viskam pasiruošus ir apsiginklavus geležiniais nervais ir optimizmu, gi niekad negali žinoti...

***

Karma kaip visad rodo savo galią man. Žmonės, kurie mane privertė taip kentėt gyvenime dabar patys ties beprotybės riba klaidžioja. Nei džiaugtis nei liūdėt nėra ko, tiesiog įdomios tendencijos. Bet vis gi, Karma is a bitch if you are one...

***

Prasidėjo naujas mano gyvenimo laikotarpis... Nauja profesija, nauji žmonės, nauja aplinka... Jaučiuosi taip pat pasimetusi, kaip ir būdama panašioje situacijoje prieš keturis metus, kai stojau į universitetą. Pasikeitė tik tai, kad šį kartą nejaučiu to malonaus jauduliuko kaip seniau. Dabar viskas gyvenime man taip... meh... Visiškai nieko nebesinori, bet stengiuos iš visų jėgų vis tiek kažką daryti ir judėti pirmyn gyvenime, tobulėti... o vakarais pasileidus savo liūdnų laikų gražiausią muziką skęstu melancholijoj. Taip ir gyvenu po truputį...

Allergic to bullshit

Žinot, kaip alergijos atsiranda netikėtai iš niekur arba taip pat gali dingti? Tai čia man ta pirmoji situacija. Pačiai net keista matyti save, kokia kartais būnu pikčiurna. Ne veltui. Su amžiumi ir patirtimi darausi vis labiau nepakanti ("alergiška") įvairioms nesąmonėms, kurios vyksta aplink mane ar su manimi. Na, gyveni ir mokaisi, supranti, kaip normalūs žmonės elgiasi su kitais ir kaip neturėtų elgtis ir ko atleisti tikrai negalima. Seniau kenčiau, kankinausi, kai iš tikro reikėjo paleisti dvigubai stipresnį smūgį atgal. Gal būtų mažiau išsukiotų pirštų ir riešų ar dar baisesnių dalykų dabar... Deja, per gera kai kuriems žmonėms buvau, gal kiek gaila jų buvo, nežinau. Bet jau nebeesu tokia pakanti, atsibodo tiesiog.
Ir dabar iš šono pažiūrėjus į kai kurias poras matau tiek neteisybės. Vienas elgiasi kaip egoistiškas moralinis invalidas, o kitas kenčia viską nes myli... Gaila žiūrėti kai geri žmonės taip kenčia. Matosi, kad toks žmogus nusipelnė ir galėtų turėti daug geresnį partnerį šalia, kuris iš tikro mylėtų ir gerbtų. Deja, širdžiai neįsakysi. Apart patarimų ir palaikymo nelabai kuo galiu tokiems žmonėms padėti. Ateis laikas ir patys pastebės, kad nieko gero iš tokių santykių tikrai nebus, o tik švaistomas brangus laikas. Svarbu, kad artimas draugas būtų šalia sunkiu metu ir viskas galiausiai bus gerai.
Taip pat įsitikinau, kad vyresni žmonės, net ir tėvai ne visada yra teisūs. Kiek daug klaidų jie patys pridaro. Kiek prastų patarimų duoda. Aišku, jie nori gero, bet, ko gero, nesupranta to, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, unikalus, su savo mąstymu ir nebūtinai kartos jų ar kitų klaidas. Nesupranta, kad kiekvienas nori ir turi priimti savo sprendimus gyvenime ir siekti savų tikslų. Nesupranta, kad mes patys esame atsakingi už savo likimą. Aišku, ne visi arba ne visada tėvai tokie, bet ir to pasitaiko.
Būti pakantiems nepatartina ir kenkia sveikatai, tikrai. Taigi, siūlau labai gerai pagalvoti prieš atleidžiant savajam/ajai už kokias nors nesąmones eilinį kartą. Tai taikyčiau ne tik antrosioms pusėms, bet visiems žmonėms su kuriais turite kontaktą. Jei žmogus nepadaro išvadų ir elgiasi taip pat nepakenčiamai, faktas, kad reikia greičiau tokį praspirti ir pamiršti, nes kuo toliau, tuo sunkiau bus... Jei kas negerai - kalbėkit, aiškinkitės, o ne kentėkit. Jūs nusipelnėte gero žmogaus šalia, kuris jus gerbtų. Sakykite NE pakantumui nesąmonėms.

Miegas / Sapnai

Miegas - labai svarbus dalykas mūsų gyvenime, kurio trūkumas gali rimtai paveikti žmogaus sveikatą ir psichinę būklę. Miegas mums padeda psichologiškai ir fiziškai atsipalaiduoti, pašalinti per dieną susikaupusią nereikalingą informaciją, o reikalingą informaciją perkelti į ilgalaikę atmintį. Jau daugybę metų (on & off) kankinuosi su tokių nesmagiu dalyku, kaip nemiga. Konsultavausi dėl šitos problemos su keliais žmonėmis ir gavau nemažai neblogų patarimų, kurie kartais padeda suvaldyti šitą problemėlę:

1. Prieš miegą gerai pasportuoti, pavargti, kad atsigulus norėtųsi tik miego.

2. Išgerti mėtų/melisų arbatos prieš miegą.

3. Prieš miegą medituoti, išvalyti mintis susikaupusias per dieną.

4. Vienas dėstytojas pasiūlė "turėt mažą vaiką", nes jam tai padėjo susitvarkyt su nemiga. :D

5. Turėt +- griežtą miego/kėlimosi rėžimą.

6. Miegoti 7-9 valandas per naktį.

7. Išgerti kokių raminančių žolelių lašiukų prieš miegą.

Patarimai tikrai neblogi, man padėjo, bet buvo tokių naktų, kad nepadėdavo jau niekas.

Dar viena problemėlė, su kuria susiduriu aš tai yra blogi sapnai arba košmarai. Deja, dėl šito reikalo nieko negalime padaryti. Mūsų pasąmonė pati nusprendžia, kaip mus pakankinti.

Pagal S.Freud'ą mes sapnuose bandome patenkinti savo neišsipildžiusius norus. Psichoanalitine prasme mūsų neišsipildę norai gali būti ne tik malonūs, todėl mes sapnuoja ne tik malonius sapnus. Mūsų sapnai pilni simbolių, kuriais manipuliuoja mūsų pasąmonė. Pasak Freud'o, sapnais mes galime arčiausiai susipažinti su savo pasąmone, kuri neretai gali būti ne tokia maloni, kaip norėtume, svarbu tik gerai išsiaiškinti simbolius.

C. G. Jung'as atrado, kad per sapnus mes susipažįstame ne tik su individualia, bet ir su kolektyvine pasąmone. Anot Jungo, egzistuoja tam tikros bendražmogiškos mitologinės temos, simboliai ir jų dariniai, kuriuos jis pavadino archetipais. Jie atspindi tam tikrus žmogaus asmenybės virsmo aspektus, kuriuos mes aptinkame savo sapnuose. Gerai paieškojus, galima būtų rasti tų simbolių prasmes, bet Jung'as teigia, kad jie gali būti daugiaprasmiški. Tik pats žmogus gali suprasti, ką jo sapnas gali reikšti.

Iki dabar savo sapnų nefiksavau ir nebandžiau jų aiškinti, bet po paskutinių sapnų man tikrai parūpo artimiau susipažinti su savo pasąmone ir išsiaiškinti, ko ji, vis dėl to, iš manęs nori.

Po savo pasąmonę kapstykitės atsargiai, nes nežinote, ką ten galite sutikti...

Kas ta tikra laimė?

Savo paprastame gyvenime vis sutinku nuostabių žmonių, kurie vėl ir vėl suteikia vilties, priverčia patikėti, kad viskas aplink nėra taip jau blogai, kad yra nemažai žmonių, kurie iš tikro vertina savo Tėvynę, ja rūpinasi ir stengiasi dėl jos išsaugojimo. Taip gera klausytis žmonių, kurie su tokiu užsidegimu kalba apie tai, kas yra jiems gyvenime svarbiausia. Ne turtai, ne mašinos ar titulai, kurie galiausiai gyvenime nieko nebereikš, yra tai, ko turėtume gyvenime siekti. Kaip manote, kas bus gyvenime laimingesnis, ar turtuolis gyvenantis užsienyje su gražuole, kuri yra su juo vien tik dėl jo pinigų, ar žmogus gyvenantis savo tėvynėje, gerbiantis ją, turintis mylimą antrąją pusę, neatsižvelgiant į jų finansinį statusą, išsilavinęs ir siekiantis savo tikslų gyvenime? Jei atsakėte, kad pirmasis bus laimingesnis, galite toliau nesivarginti skaityti mano blogą.
Greitai visi galėsite įsitikinti, kaip nedidelė, bet drąsi, darbšti ir kūrybinga žmonių grupelė, sugeba padaryti kažką nepakartojamo. Šios akimirkos laukiau su nekantrumu visus metus. Vasario 16-oji jau ne už kalnų, todėl visus nuoširdžiai kviečiu tą dieną į eitynes, skirtas Valstybės atkūrimo dienai pažymėti, kurios prasidės 14:30 val. Ramybės parke, Kaune. Reginys nusimato tikrai nepakartojamas. Tokio vienybės ir pasididžiavimo jausmo nepajausite niekur kitur. Tai gali suprasti žmonės, tik sudalyvavę tokiame renginyje. Lietuva verta tinkamo pagerbimo, tokią svarbią Jai dieną. Gaila, ne visi tai teisingai supranta...
Juokinga ir graudu darosi, išgirdus daugumos aplinkinių nuomonę, apie patriotų judėjimą Lietuvoje. Neonaciai, fašistai,... daug tokių klaidingų apibūdinimų apie mus tenka išgirsti, o paklausus, kodėl jie tai sako, atšauna: "Nes jūs tokie esat". Jokių argumentų, nieko... Siaurapročiai net nesivargina iš tikro pasidomėti, kaip kas yra, vadovaujasi nuogirdomis, kurios yra iš viso nieko vertos. Aš visiems tokiems pasiūlau iš tikro pasidomėti tuo, o paskui apie tai šnekėti, tada bent jau protingesni atrodys... Kai kurie sugeba prisirinkti argumentų, kurie iš tikro taikomi kitiems judėjimams ar organizacijoms, bet kažkokiu mistiniu būdu yra "priklijuojami" mums. Deja, eiliniai laikraštukai ne informuoja, o suklaidina ir dezinformuoja žmones, todėl ir kyla priešiškumas ir nesusipratimai. Dauguma žmonių nelinkę kritiškai mąstyti, jie viską priima kaip teisybę, net nepagalvodami kas rašo ar nuperka tam tikrus straipsnius. Kuo mes, patriotai, esame neonaciai? Dėl pavienių žmonių sapalionių, negalima spręsti, kad esame iš tikro tokie. Čia tas pats, kas sakyti, kad visi vyrai yra pedofilai, nes yra tokių vyrų. Patys matote, kaip apgailėtinai atrodo tokie nepagrįsti teiginiai.
Ne tam mūsų protėviai aukojo gyvybes dėl mūsų Tėvynės, kad dabar ji būtų išparduota kitataučiams, kuriems ji nieko daugiau, negu žemės plotelis, nereiškia. Ne tam tiek lietuvių kraujo pralieta, kad dabar Lietuva būtų negerbiama pačių lietuvių. Žmonės negerbiantys savo Tėvynės yra neverti joje gyventi.
Vieno dėstytojo konspektuose atradau tikrai teisingų minčių, priverčiančių susimąstyti, kas mums turi būti svarbiausia gyvenime:
"Ar nebus taip, kad penkiolika egzodo metų žymi tam tikrą savosios lemties laisvės ieškančiųjų ir savojo gyvenimo scenarijus rašančiųjų klajonių ciklą. Anuo metu – devyniasdešimtaisiais- jauniausiems jau įpusėjo ketvirtoji dešimtis, o tai reiškia, kad jau palypėta į aukštesnes Maslow‘o piramidės pakopas. Anų laikų pagyvenę jaunuoliai dabar jau visai žili- pajėgūs suprasti, jog tarp turto, prasmės ir nuobodulio nėra didelių atstumų, o santaika su savaisiais gyvenimais neužsimezga tik per elektroninį ryšį. Ilgesio akordai veda prie giminės artumo, prie pasimatymo su atitolusiais draugais, prie vaikystės meilės prisiminimo; jie pliūpteli klasiokių  susitikimų pokyliuose kaimo turizmo sodybose arba šurmuliuojančiame bare apkabinus keliolika metų nematytą draugą. Refresh in Lithuania. Juk viskas pasidaro taip paprasta, kai nusimetama amžinai gyvent susiruošusio žmogaus kaukė. Jei taip atsitinka ir susivokiama, kad baisiausia, kas mūsų laukia- tai nuobodulys ir beprasmybė, sugrįžimas tampa viltimi." ~ Prof.E.Aleksandraviciaus

Ir vis dėl to, nėra jokios vietos pasaulyje artimesnės už savo gimtinę, namus, Tėvynę...

Nesenai pradėjau skaityti Edmundo Girskio knygą "Keturi" ir jau iš pirmųjų jos puslapių supratau, kad tai puiki knyga, verta dėmesio. Teisingo žmogaus - teisingos ir mintys. Man tikrai labai įdomu, nuo ko prasidėjo visa tai, kur dabar esu ir aš pati...

Mano gyvenimo tikslas, norint būti laimingai, yra būti išsilavinus, mylėti ir būti mylima, matyti laimingus ir sveikus mylimus žmones, gyventi Tėvynėje ir dėl jos stengtis kiek galiu, dirbti mylimą darbą ir būti sveikai. O ko gi daugiau gali žmogui reikėti? Pinigai kaip greitai ateina, taip pat greitai ir dingsta, užsienyje gyvendamas niekada nesijausi toks savas ir reikalingas kaip Tėvynėje, grožis su amžiumi išblės, o meilės, laimės ir Tėvynės iš Tavęs niekada niekas neatims, jei už tai kovosi iš visos širdies.

 

Asmenybės formavimasis

Žmogus iš prigimties negali vystytis ir tobulėti pats vienas. Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu mus lydi tam tikri asmenys, kurie mums padeda vystytis ir tobulėti psichologiškai. Taip formuojasi mūsų emocinis intelektas, kuris neretai gyvenime tampa svarbesnis net už IQ. Pradžioje gyvenimo mums padeda tėvai, jie būna praktiškai vienintelis mūsų matomas pavyzdys. Vėliau mūsų pavyzdžiais tampa mokytojai, galiausiai draugai, bendraamžiai, kolegos. bet kokiu gyvenimo laikotarpiu mes nebūname vieni. Bene didžiausią įtaką mūsų gyvenime, vis dėl to, padaro draugai, nes jais mes labiausiai pasitikime, su jais praleidžiame daugiausiai laiko. Taigi artimus draugus turime rinktis tikrai labai atsakingai. Kokius draugus turėsime pagrindiniu asmenybės formavimosi laikotarpiu, greičiausiai, tapsime labai panašūs į juos. Paaugliai dažniausiai ima pavyzdį iš kiek vyresnio draugo, kuris jų akimis atrodo "kietas", neatsižvelgdami į tai, kaip tai yra kvaila. Jei jaunuolis pradeda mokytis iš tokio žmogaus, tai būtinai bus perimtos pačios blogiausios vyresniojo savybės. Neretai "mokiniai" savo "mokytojus" gerokai pranoksta ir tampa dar didesniais chamais. Jeigu pavyzdys būna geras ir paauglys auga aplinkoje, kur vertinama moralė, mažai tikėtina, kad jis pasuks klystkeliais. Deja, blogų pavyzdžių yra daugiau, todėl daugėja ir amoralių žmonių. Blogas pavyzdys greičiau patraukia psichologiškai nesusiformavusio paauglio dėmesį, nes dažniausiai tai mato aplinkui save. Laimei, anksčiau ar vėliau žmogus suvokia, kad tokiu amoraliu elgesiu nieko gero nei sau nei kitiems nepasieks. Tai pastebėti padeda aplinkiniai žmonės, geras jų pavyzdys ir netgi tokia jėga kaip "karma". Tikiu ja, nes ne kartą, ne du ir ne tris ji puikiausiai parodė savo galią tokiems asmenims. Taigi, tapti geru žmogumi niekada nevėlu, tereikia pripažinti savo klaidas (jei jų buvo), bandyti jas ištaisyti, atsiprašyti įskaudintų žmonių ir toliau gyventi gyvenimą pagal tinkamas moralines normas ir mokyti kitus gerumo.

Žmogaus poreikiai

Žmogus savo gyvenime turi daugybę poreikių ir augant tų poreikių vis daugėja, o visi tie poreikiai kyla iš naujos stimuliacijos trūkumo. Egzistuoja dvi poreikių rūšys: tai baziniai ir išvestiniai poreikiai. Bazinių poreikių, t.y. maistas, oras, vanduo ir t.t..., mes negalime ignoruoti nes be jų mes tiesiog neišgyventume. Žmogus iš prigimties yra linkęs stengtis greitai ir efektyviai patenkinti savo bazinius poreikius. Šios rūšies poreikius galima patenkinti pilnai. Abiejų rūšių poreikių būtinumą puikiai parodo "užteks, nebereikia" principas. Baziniai poreikiai - turi ribą užteks, bet neturi ribos nebereikia, jei to negauna. Išvestiniai poreikiai - neturi ribos užteks, jei gauna tai nori daugiau ir daugiau, bet turi ribą nebereikia, jei to negauna tai gali gyventi ir be to. Šis principas mums puikiai padeda atsirinkti, kokie mūsų poreikiai gyvenime yra būtini, o kurie yra tiesiog trumpalaikės užgaidos. Jeigu kažkas yra būtina tam, kad išgyventum ar liktum sveikas, tai yra bazinis poreikis, o be išvestinių poreikių mes galime pilnai išgyventi. Jei tai suvoktų kiekviena moteris, nes jos dažniausiai susiduria su šia problema, sutaupytume labai daug. Bet deja, šiuolaikinis gyvenimo būdas mums įteigė, kad be išvestinių poreikių mes negalime išgyventi, nors tai ir yra netiesa.
Žmogus veikia pagal mažiausio pasipriešinimo dėsnį, jis daro tai, kas reikalauja mažiausio kiekio pastangų. Tokiu atveju, kai žmogus visai nesistengia nieko daryti, labai didelė grėsmė "užsikrėsti" nuoboduliu, o tai yra labai pavojinga žmogui. Kuo nuobodžiau yra, tuo radikalesnėmis tampa priemonės tai pakeisti. Tada jaunimas gali prieiti net iki nusikalstamos veiklos, patyčių ir kitokių blogybių. Nauja stimuliacija yra labai svarbi kiekvienam žmogui.
Žmogus turi tris pagrindinius socialinius poreikius, tai : dėmesys, pagarba ir rūpinimasis. savaime aišku yra tai, kad svarbiausi poreikiai yra tie kurie yra nepatenkinti. Esant dideliam pirmojo poreikio, dėmesio, trūkumui, žmogus mažiausių pastangų reikalaujančiu būdu stengiasi jo gauti. Kraštutiniu atveju žmogui bet koks dėmesys tampa geresniu dėmesiu nei jokio. Tai yra viena iš didžiausių žmogaus klaidų. Žmogus bet kokia kaina siekia dėmesio, neretai tai tampa savęs nepriežiūra ar žalojimu, nes tam reikia mažiausio kiekio pastangų ir tai susilaukia daugiausiai dėmesio. Geriausiu atveju žmogus dėmesio sieks tinkamomis priemonėmis, kaip dėmesio suteikimu kitiems, gerais darbais, meniniais ar moksliniais sugebėjimais ir panašiai. Kai bus patenkintas šis poreikis, žmogus sieks patenkinti kitą svarbų, pagarbos, poreikį. Tai pasiekti tikrai nėra labai lengva, bet stengiantis įmanoma viskas. Stengimasis būti geresniu už kitus gali užtarnauti norimą pagarbą. Paaugliai yra skatinami gerai elgtis per pagarbos poreikį: gerai elgsiesi - tėvai tave gerbs. Kai pagarbos poreikis yra patenkintas, tada žmogus siekia to, kad juo rūpintųsi. Tai yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių.

Pabaiga - nauja pradžia

Praeitą naktį man teko priimti vieną iš sunkiausių sprendimų gyvenime, atsisakyti to, bet ko kažkada atrodė, kad negalėsiu toliau normaliai gyventi. Bet teko tai padaryti. Daug metų trunkantis abipusis skausmas turėjo kažkada gi baigtis. Viskas baigėsi ne taip gražiai, kaip tikėjausi, bet jau nieko nepadarysiu. Tiesą sakant, kažkiek palengvėjo, bet tuo pačiu ir labai liūdna. Ne kartą buvo apėmęs toks jausmas, kad noras būti su tuo žmogumi ir noras viską baigti, buvo visiškai lygūs. Visas žmogaus gerumas, buvo tiesiogiai proporcingas jo ydoms. Pačiai irgi trūko ryžto... Jeigu su žmogum patyriau daugiau skausmo nei laimės, tai, matyt, yra ženklas. Taigi, viskas tik į gerą. Tokia pabaiga, tai yra nauja pradžia ... ! ?

Tuštybės karnavalas

Broliai ir sesės, iš kur tiek tuštybės pasaulyje? Iš tikro labai jau keista, galvojau, kad esu kiek kitokioje aplinkoje, bet pasirodo, kaip dažnai pasitaiko, pervertinau situaciją. Vis šlykščiau darosi girdėti ir matyti žmones, kuriems prioritetas yra "papai" ir "šikna". Jie varvina seilę žiūrėdami į visokiausių plastinių operacijų aukų nuotraukas ir video, kurios paaukojo savo natūralų grožį, pardavė save dėl populerumo. Nieko tikro tokiuose žmonėse. Netikra krūtinė, "pripūstos" lūpos, pašalinti keli šonkauliai ir dar daugybė kitų kūno modifikacijų susilaukia daugiau dėmesio negu nuoširdus, geras žmogus. Sako moterys ne žmonės, jos tiesiog dabar laikomos "daiktais", mėsa patrankoms... Prisiminiau tokį pasakymą, kuris labai tinka apibūdinti dabartinę mano situaciją: Reality hits you hard. Apkalbos, šmeižtas, apgavystės, neištikimybė, melas, nepagarba kitam žmogui, prievarta, pasinaudojimas kitu žmogumi tampa kasdieniškais ir priimtinais dalykais. Visa tai dabar matau iš arti ir tai tikrai kelia siaubą. Koks pasaulis vis dėl to yra "tuščias". Tobulų žmonių fabrikas prigamina mases "tobulų" individų, bet yra pamirštami svarbiausi dalykai, tai žmogaus asmenybė, vertybės, visas žmogaus vidus, o be jo tie individai tampa jau nebe žmonėmis, jie yra tiesiog robotai, turinys vieną vienintelę programą: malonumai-savanaudiškumas-pinigai. Daugiau nieko tokiems nebereikia. O kam jiems, savanaudžiam, stengtis dėl kitų žmonių, dėl šeimos, dėl savo Tėvynės..? Jie apart savęs daugiau juk nieko nemato. Gailiuosi, kad gyvenu tokiam pasaulyje, kur dauguma žmonių yra tokie. tikrų, nuoširdžių, iš tikro gerų žmonių liko tik vienetai. Tai yra nykstanti rūšis, kurią ir toliau naikina toks savanaudiškumas, kosmopolitizmas, iškypėliškos moralinės normos... Vis dažniau kyla tokios mintys kaip: Kaip aš čia papuoliau, iš kur mano aplinkoje tiek moralinių invalidų, kaip visa tai pakeisti, sutvarkyti..? Tikrai nuoširdžiai gaila tikrai gerų žmonių, kurie įklimpsta tokioje nežmoniškoje aplinkoje.

Sociopatai ir tuo didžiuojasi

Kad ir kiek laiko praeitų, kai kurie dalykai niekaip nepasimiršta. Dar iki dabar nesuprantu, kaip normalus žmogus galėtų taip pasielgti. Greičiausiai aš pervertinu žmones... Aš suprantu, žmonės kartais padaro klaidų, visi juk klystam, bet po to normalūs žmonės gailisi, bando ištaisyti savo klaidas... Čia ne tas atvejis. Tokios supuvusios moralės žmogus nieko nesigaili, tik teisia kitus, lyg būtų kažkas, kuris turėtų tokią teisę. Man labai įdomu, kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad jis visiškai pamirštų kas yra moralė. Tik sociopatas sugeba pasinaudoti žmogumi, pačiu sunkiausiu laikotarpiu gyvenime. O dar bandžiau žmogui padėti... Tokie įvykiai tikrai priverčia prarast tikėjimą žmogiškumu. Dar teko pastebėti ir kitų stiprių nusižengimų moralės normoms šiame žmonių tarpe. Ir kur aš patekau... Kuo toliau tuo baisiau būti tarp tokių žmonių...

Apmąstymai | Ilgai kauptos mintys

Prireikė net kelių savaičių, kad atsigaučiau po sesijos. Kaip ir pirmąjį semestrą, taip ir šį, prieš sesiją užklupo labai emociškai sunkus laikotarpis. Toks jau tas kiaulystės dėsnis: jei jau užklumpa problemos - tai būtinai visos vienu metu. Galiausiai jos išsisprendžia arba atsideda, bet vis tiek širdy sunku būna. Toks metas labai tinkamas giliems apmąstymams, vis tiek nesimiega, kurti negaliu, išvis jokia normalia veikla užsiimti nepavyksta, tai tiesiog lieka daugybė laiko gerai viską apmąstyti.
Nesuprantu vieno dalyko ir, ko gero, gyvenime nesuprasiu, kodėl žmonės taip vertina tai, kad turi daug priešų? Iš šalies žiūrint tai čia gryniausias absurdas. Kam man tų priešų, jei ir taip galiu bendrauti su žmonėmis, kurie turi kitokią nuomonę nei aš, kodėl reikia juos versti priešais... Tai tikrai nereiškia, kad neturiu savo nuomonės, kaip kam gali pasirodyti. Tai reiškia, kad aš nekeliu nereikalingų dramų, nesiveliu į intrigas ir aferas. Todėl, gal ir atrodo žmonėms keista, kad mato mane praktiškai visose barikadų pusėse, nes aš visur matau kažką naudingo, verto dėmesio, kas verstų tobulėti ir siekti naujų tikslų. O dėl tų žmonių, kurie man yra kažką blogo padarę gyvenime, aš jų nelaikau priešais, jie man tiesiog yra NIEKAS.
Pažįstu gana nemažai žmonių, kurie gyvenime yra pasišventę vienam ir tiek vienam dalykui. Asmeniškai aš gerbiu idealistus, bet tuo pačiu ir jų nesuprantu. Nėra viskas aplink mus taip sutverta, kad keli idealistai sugebėtų pakeisti pasaulį ar, kad ir, savo šalį. Nėra sveika, pačiam žmogui, atsiduoti vien tik savo idėjoms, pamirštant poilsį, pramogas, pamirštant pasirūpinti pačiu savimi. Žmonės taip ilgai neištveria, palūžta ir fiziškai, ir psichologiškai... Perdegti labai lengva. Gyvena idealistas savo tokį gyvenimą ir staiga pastebi, kad nieko šalia nebeturi, draugai dingo, sukūrė šeimas, turi karjeras, rūpinasi savo gyvenimu, ateitimi, senatve... Nieko šalia nebėra. Tada žmogus ir susimąsto, kad gyvenimas yra įvairiapusiškesnis nei atrodė. Kad ir koks žmogus drąsuolis ar bejausmis norėtų atrodyti, nėra taip. Tie kurie slepia savo tikrus jausmus - kenčia stipriausiai, vieni, savo viduje...

Reikia gi žmogui su kuo nors išsišnekėti. Seniau turėjom religiją, kitokių nesąmonių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia.

— E.Hemingvėjus

Gyvenimas tikrai nėra vienpusiškas. Yra daugybė sričių, kurių nereikėtų pamiršti norint gyventi pilnavertį gyvenimą. Kad ir kaip daug kas būtų prieš, bet, mano nuomone, išsilavinimas yra labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime, tai yra pats pagrindas to, kokie mes būsime žmonės. Jokiu būdu nereikia to apleisti. Tai pati pradžia mūsų tobulėjimo. Dar vienas labai svarbus dalykai, tai mūsų idealai. Visi žmonės kažkuo tiki, yra už kažką, kiekvienas pasirenka savo. Aš asmeniškai, jau mokyklos laikais, pasirinkau savo kelią, kuo tikėti, už ką kovoti, ko siekti. Supratau kas man yra svarbu ir ko aš noriu siekti/pasiekti. Bet tikrai neapsistoju vien ties tuo. Toliau, žmogiškieji santykiai taip pat turi didelę reikšmę gyvenime. Kad ir koks kietaširdis žmogus norėtų atrodyti, nepaneigs, kad jam reikia žmogiškojo kontakto. Ir vis dėl to, šeima yra valstybės pagrindas. Taigi, ir to gyvenime tikrai neverta pamiršti.

Vyrai ir moterys pasižymi SKIRTINGOMIS savybėmis ir tik būdami kartu gali būti PILNAI efektyvūs.

 Savo pomėgių, svajonių ar tikslų taip pat negalima palikti nuošaly. Šie įdomūs gyvenimo epizodai tik paįvairina gyvenimą, priverčia susimąstyti, tapti įvairiapusiškesniem, pamatyti pasaulį kitu kampu ar nuo visko trumpam atsiriboti. Poilsis yra BŪTINAS visiems gyviems (norintiems tokiais ir likti) organizmams, čia jau savaime suprantama, deja, yra žmonių kurie ir tai pamiršta. Kad ir kaip tai galėtų atrodyti kai kuriems žmonėms, pramogos taip pat yra labai svarbu. Negyvensi gi visą laiką užsidaręs savo darbų ir iliuzijų pasaulėlyje, reikia kartais ir išeiti į žmones, pasilinksminti, atsipalaiduoti.

All work and no play makes Jack a dull boy.

Žinoma, negalima apleisti darbo/karjeros. Vien tik iš idealistinių idėjų šiame pasaulyje išgyventi neįmanoma. Reikia užsidirbti savo vietą po saule, nieko nėra už dyką, taigi sunkiu darbu turime užsitikrinti sau gyvenimą ir ateitį. Reikia daryti viską, kad senatvėje galėtume ramiai ir be rūpesčių gyventi, didžiuotis savo nuveiktais darbais, perduoti savo sukauptą gyvenimo patirtį ir išmintį savo vaikams bei anūkams.

Tenka matyti daug neteisybės aplink. Šmeižtas, neištikimybė, melas, pavydas, psichologinis smurtas... visa tai egzistuoja aplink mane. Kai tai manęs neliečia asmeniškai, aš lieku stebėtoja, stengiuosi nieko nekomentuoti, neaiškinti kaip turėtų būti, nes žinau, kad tokiais atvejais pats "gelbėtojas" dažniausiai lieka kaltas. Seniau stengdavausi padėti žmonėms, kol pati nenukentėjau, ne kartą, nuo tų pačių "gerų" žmonių. Tai sunaikino mano norą kam nors padėti, jei manęs tai neliečia - aš nesikišu. Gyvenime viskas galiausiai išaiškėja/susitvarko. Svarbiausia yra susitvarkyti savo aplinką, užsitikrinti sau tokį gyvenimą, kuriuo senatvėje galėtum didžiuotis... 

LTJS Arbatėlė

2013 metų kovo 22 dieną LTJS Kauno skyrius surengė akciją "Arbatėlė", kurios metu praeiviams buvo nemokamai dalinama arbata. Taip pat, susidomėję žmonės gavo mūsų organizacijos skrajutes ir laikraštį Jaunimo Ugnis. LTJS nariai pasakojo praeiviams apie mūsų organizacijos veiklą ir tikslus. Kadangi buvo labai šalta, ši akcija sulaukė didelio pasisekimo. Dauguma žmonių mus sveikino už tai ką darome ir linkėjo sėkmės mūsų organizacijai. Sutikome nemažai žmonių, kurie žadėjo pasidomėti mūsų veikla, o gal net ir prisijungti prie organizacijos. Ateityje reikėtų surengti daugiau tokių akcijų.

Nejau istorija kartojasi..?

Jau gana ilgai galvoje sukasi toks klausimas: Kodėl Lietuvoje yra tiek mažai mūsų Tėvynę mylinčio ir gerbiančio jaunimo? Juk tai turėtų būti didžiulė garbė, kad turime tokią Tėvynę, kurią nuo priešų atkakliai gynė mūsų protėviai. Juk ne veltui ją gynė... Bandžiau ieškoti priežasčių, kodėl dabar Lietuvoje yra tokia sunki situacija ir, deja, jų yra gana daug. Žinoma, veiklūs ir Tėvynę mylintys asmenys stengiasi iš visų jėgų, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau patriotiškai nusiteikusio jaunimo. Aš pati, visai nesenai įsitraukiau į veiklą, kurios tikslas ugdyti ir puoselėti patriotizmą. Iki susipažįstant su tam tikrais žmonėmis, aš net nežinojau, kad tokia organizacija iš viso egzistuoja, todėl esu labai laiminga atradusi šią organizaciją. Aišku, jeigu ne teisingas tėvų bei mokyklos auklėjimas, manau, dar klausimas ar būčiau tuo susidomėjusi, kaip dabar. Taigi, čia bandysiu identifikuoti ir aptarti priežastis, kodėl Lietuvoje yra tiek mažai patriotiško jaunimo.

• Auklėjimas. Pirmas žingsnis teisingu gyvenimo keliu yra teisingas vaikų auklėjimas. Praktiškai tik nuo to priklausys augančio vaiko vertybės ir įsitikinimai, kaip tėvai juos auklės. Jeigu tėvai rodys gerą pavyzdį, patys būdami patriotai ir mylintys savo Tėvynę Lietuvą, vaikai greičiausiai paseks jų pavyzdžiu.
• Švietimas mokyklose. Švietimas vaidina labai svarbų vaidmenį jauno žmogaus vertybių formavimesi. Jeigu mokykla ugdys patriotiškai nusiteikusius, gerbiančius savo Tėvynę žmones, tikėtina, kad didelė dalis jų pasuks teisingu gyvenimo keliu.
• Draugų įtaka. Savaime suprantama, kad jaunas žmogus, norėdamas pritapti draugų kompanijoje, perims daugumos propaguojamas vertybes ir įsitikinimus. Taigi, jaunimui reikia labai atsargiai rinktis savo draugų ratą.
• Aplinkos nuomonė. Tikrai mažai žmonių norėtų prisijungti prie tai mąstančių asmenų, kuriuos smerkia didžioji dalis piliečių. Baisiausia, kad tikrų patriotų nepalaiko net dabartinė valdžia. Visur jie yra vaizduojami kaip naciai, rasistai, baisūs žmones ir tikrai mažai kas juos palaiko. O taip yra todėl, kad žmonės yra neteisingai informuojami apie patriotų veiklos pobūdį ir jų veiksmus. Per renginius mieste dažnai tenka išgirsti visokių klaidingų replikų, kaip: "naciai jie", "skinai" ir pan.
• Neteisingas vertinimas. Dabartinis patriotiškas jaunimas yra stipriai nuvertinamas. Žinodami klaidingus faktus dauguma žmonių smerkia taikiai ir patriotiškai nusiteikusį jaunimą, neišsiaiškinę tikrosios tiesos. Tai demotyvuoja jaunimą ir tik stipriausi lieka ginti savo nuomonės.
• Nesaugumo jausmas. Kaip jau esu minėjusi, buvau patekus į gana nemalonią situaciją. Vien tik dėl to, kad įsitraukiau į šią veiklą, man buvo grasinta, aišku - anonimiškai. Ir girdėti, kad tai nutinka daug kam. Taigi, ir tai verčia dalį jaunimo atsargiai žiūrėti į patriotišką veiklą.
• Nepalanki valdžios nuomonė. Kur tai matyta, kad valstybės valdžia nepalaikytų savo šalies patriotų?! Lietuvoje kaip tik dabar yra tokia situacija.
• Manipuliavimas žiniasklaida. Jei asmuo ar organizacija turi pakankamai pinigų, tai jie gali lengvai nusipirkti sau palankių straipsnių. Ir čia jokios teisybės nėra ir nebus, viską valdo pinigai ir pažintys. Taigi, patys žmonės turi atsirinkti, kas yra tiesa, o kas ne.
• Valdžios sudarytas Lietuvos įvaizdis. Ne kartą teko girdėti tokius žodžius: "Kodėl turiu mylėti Lietuvą jei ji nemyli savo piliečių? Mokesčiai aukšti, didžiulės kainos, čia neįmanoma gyventi paprastam žmogui." Šie žodžiai yra gana klaidingi. Visų pirma, Lietuva nėra atsakinga už tai, ką su ja padaro valdžia, taigi, ne Lietuva mūsų nemyli, o Lietuvos valdžia. Antra, ta valdžia, kurios sprendimais visi taip skundžiasi, buvo išrinkta tų pačių Lietuvos piliečių. Žinoma, gali būti, kad tai vyko neteisėtais būdais, bet tai šio fakto nekeičia. 

Galiausiai, Lietuvos patriotiškas jaunimas yra tiesiog neteisingai suprasti/vertinami asmenys. Nesenai patekusi į tokių žmonių ratą, iš karto pastebėjau, kad tai kas skelbiama žiniasklaidoje, smarkiai prasilenkia su realybe. 2013 kovo 11-osios įvykiai puikiai parodė, kokie yra Lietuvos patriotai. Valdžiai neleidus surengti šventės, ji vis tiek buvo surengta; tvarkingai, patriotiškai, be incidentų. Kartojasi prieš daugybę metų buvę įvykiai, kurie grindė kelią Lietuvos nepriklausomybės link. Nejau ir dabar jaunimas turi kovoti dėl savo laisvės būti patriotais..?

Kovo 11-osios pėsčiųjų žygis

2013.03.09 vyko žygis skirtas paminėti Nepriklausomybės atkūrimui ir Lietuvos Sąjūdžio 25-čiui. Renginį organizavo "Kovo 11-osios gatvės bendrija". Dalyviai galėjo rinktis kokį atstumą nori įveikti, 11 ar 22 kilometrus. Kaip ir dažnai nutinka, į renginį atėjau miegojus vos kelias valandas, bet su puikia nuotaika ir užsidegimu. Mūsų komandoje buvo nedaug žmonių, bet ne kiekybėje esmė. Kompanija buvo labai gera. Kiekvienas gavome asmeninę kortelę su savo kodu, komanda gavo žygio žemėlapį. Užregistravę savo komandą pradėjome žygį. Viskas prasidėjo gana keistai, čia ko gero kaltos organizavimo spragos. Dalyviai pradėjo žygį ne vienu metu, todėl viskas atrodė kiek padrikai. Vadovaudamiesi žemėlapiu ir orientyrais žygiavome link tikslo. Nors ir ryte buvo 11 laipsnių šalčio, bet kažkodėl to nesijautė. Na, tik rankos šiek tiek šalo. Gerai, kad buvau pasiėmus dar vienas pirštines, tai galėjau pagelbėti žmogeliui, kuris savąsias buvo pamiršęs. Pakeliui buvome pakviesti užeiti į muziejų. Toliau eidami vos nepražiopsojome pirmojo punkto, kur ant kortelių buvo užklijuojamas lipdukas, kad praėjome punktą. Buvo sudarytas gana įdomus maršrutas. Pagaliau pamačiau "Pelėdų kalną", kurį jau labai senai galvojau aplankyti. Žygį baigėme patys pirmieji, tada gavome diplomus. Nors ir smagiau žygiuoti gamtoje, bet ir šis žygis man visai patiko. Visgi, tai nauja gera patirtis.