Apmąstymai | Ilgai kauptos mintys

Prireikė net kelių savaičių, kad atsigaučiau po sesijos. Kaip ir pirmąjį semestrą, taip ir šį, prieš sesiją užklupo labai emociškai sunkus laikotarpis. Toks jau tas kiaulystės dėsnis: jei jau užklumpa problemos - tai būtinai visos vienu metu. Galiausiai jos išsisprendžia arba atsideda, bet vis tiek širdy sunku būna. Toks metas labai tinkamas giliems apmąstymams, vis tiek nesimiega, kurti negaliu, išvis jokia normalia veikla užsiimti nepavyksta, tai tiesiog lieka daugybė laiko gerai viską apmąstyti.
Nesuprantu vieno dalyko ir, ko gero, gyvenime nesuprasiu, kodėl žmonės taip vertina tai, kad turi daug priešų? Iš šalies žiūrint tai čia gryniausias absurdas. Kam man tų priešų, jei ir taip galiu bendrauti su žmonėmis, kurie turi kitokią nuomonę nei aš, kodėl reikia juos versti priešais... Tai tikrai nereiškia, kad neturiu savo nuomonės, kaip kam gali pasirodyti. Tai reiškia, kad aš nekeliu nereikalingų dramų, nesiveliu į intrigas ir aferas. Todėl, gal ir atrodo žmonėms keista, kad mato mane praktiškai visose barikadų pusėse, nes aš visur matau kažką naudingo, verto dėmesio, kas verstų tobulėti ir siekti naujų tikslų. O dėl tų žmonių, kurie man yra kažką blogo padarę gyvenime, aš jų nelaikau priešais, jie man tiesiog yra NIEKAS.
Pažįstu gana nemažai žmonių, kurie gyvenime yra pasišventę vienam ir tiek vienam dalykui. Asmeniškai aš gerbiu idealistus, bet tuo pačiu ir jų nesuprantu. Nėra viskas aplink mus taip sutverta, kad keli idealistai sugebėtų pakeisti pasaulį ar, kad ir, savo šalį. Nėra sveika, pačiam žmogui, atsiduoti vien tik savo idėjoms, pamirštant poilsį, pramogas, pamirštant pasirūpinti pačiu savimi. Žmonės taip ilgai neištveria, palūžta ir fiziškai, ir psichologiškai... Perdegti labai lengva. Gyvena idealistas savo tokį gyvenimą ir staiga pastebi, kad nieko šalia nebeturi, draugai dingo, sukūrė šeimas, turi karjeras, rūpinasi savo gyvenimu, ateitimi, senatve... Nieko šalia nebėra. Tada žmogus ir susimąsto, kad gyvenimas yra įvairiapusiškesnis nei atrodė. Kad ir koks žmogus drąsuolis ar bejausmis norėtų atrodyti, nėra taip. Tie kurie slepia savo tikrus jausmus - kenčia stipriausiai, vieni, savo viduje...

Reikia gi žmogui su kuo nors išsišnekėti. Seniau turėjom religiją, kitokių nesąmonių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia.

— E.Hemingvėjus

Gyvenimas tikrai nėra vienpusiškas. Yra daugybė sričių, kurių nereikėtų pamiršti norint gyventi pilnavertį gyvenimą. Kad ir kaip daug kas būtų prieš, bet, mano nuomone, išsilavinimas yra labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime, tai yra pats pagrindas to, kokie mes būsime žmonės. Jokiu būdu nereikia to apleisti. Tai pati pradžia mūsų tobulėjimo. Dar vienas labai svarbus dalykai, tai mūsų idealai. Visi žmonės kažkuo tiki, yra už kažką, kiekvienas pasirenka savo. Aš asmeniškai, jau mokyklos laikais, pasirinkau savo kelią, kuo tikėti, už ką kovoti, ko siekti. Supratau kas man yra svarbu ir ko aš noriu siekti/pasiekti. Bet tikrai neapsistoju vien ties tuo. Toliau, žmogiškieji santykiai taip pat turi didelę reikšmę gyvenime. Kad ir koks kietaširdis žmogus norėtų atrodyti, nepaneigs, kad jam reikia žmogiškojo kontakto. Ir vis dėl to, šeima yra valstybės pagrindas. Taigi, ir to gyvenime tikrai neverta pamiršti.

Vyrai ir moterys pasižymi SKIRTINGOMIS savybėmis ir tik būdami kartu gali būti PILNAI efektyvūs.

 Savo pomėgių, svajonių ar tikslų taip pat negalima palikti nuošaly. Šie įdomūs gyvenimo epizodai tik paįvairina gyvenimą, priverčia susimąstyti, tapti įvairiapusiškesniem, pamatyti pasaulį kitu kampu ar nuo visko trumpam atsiriboti. Poilsis yra BŪTINAS visiems gyviems (norintiems tokiais ir likti) organizmams, čia jau savaime suprantama, deja, yra žmonių kurie ir tai pamiršta. Kad ir kaip tai galėtų atrodyti kai kuriems žmonėms, pramogos taip pat yra labai svarbu. Negyvensi gi visą laiką užsidaręs savo darbų ir iliuzijų pasaulėlyje, reikia kartais ir išeiti į žmones, pasilinksminti, atsipalaiduoti.

All work and no play makes Jack a dull boy.

Žinoma, negalima apleisti darbo/karjeros. Vien tik iš idealistinių idėjų šiame pasaulyje išgyventi neįmanoma. Reikia užsidirbti savo vietą po saule, nieko nėra už dyką, taigi sunkiu darbu turime užsitikrinti sau gyvenimą ir ateitį. Reikia daryti viską, kad senatvėje galėtume ramiai ir be rūpesčių gyventi, didžiuotis savo nuveiktais darbais, perduoti savo sukauptą gyvenimo patirtį ir išmintį savo vaikams bei anūkams.

Tenka matyti daug neteisybės aplink. Šmeižtas, neištikimybė, melas, pavydas, psichologinis smurtas... visa tai egzistuoja aplink mane. Kai tai manęs neliečia asmeniškai, aš lieku stebėtoja, stengiuosi nieko nekomentuoti, neaiškinti kaip turėtų būti, nes žinau, kad tokiais atvejais pats "gelbėtojas" dažniausiai lieka kaltas. Seniau stengdavausi padėti žmonėms, kol pati nenukentėjau, ne kartą, nuo tų pačių "gerų" žmonių. Tai sunaikino mano norą kam nors padėti, jei manęs tai neliečia - aš nesikišu. Gyvenime viskas galiausiai išaiškėja/susitvarko. Svarbiausia yra susitvarkyti savo aplinką, užsitikrinti sau tokį gyvenimą, kuriuo senatvėje galėtum didžiuotis...