Sunkus pažinimas

Iš tikro visiškai pažinti žmogų yra labai sunku. Gali praeiti daugybė laiko arba net visa amžinybė kol visiškai perprasi Tau patinkantį asmenį. Žmonės nėra linkę būti atviri ir aš puikiai juos suprantu. Tai yra gana didelė šių laikų problema, nors net nežinia ar tai galima būtų pavadinti problema. Tai labiau susiečiau su žmonėmis kurie širdyje pretenduoja užimti ypatingą vietą. Būna, kai iš pradžių atrodo viskas tobula, rodos lyg geresnio žmogaus ir negalėtų būti, BET...

Pradžioje pažinties žmonės būna labai susidomėję kitu asmeniu ir stengiasi rodytis kitam žmogui tik savo reprezentacine puse. Logiška. Norint pritraukti ir sudominti žmogų privalai rodyti tik gerąją savo pusę. Taigi, iš pradžių, dėmesys, gražūs žodeliai, rūpestis, patarimai, paguodos žodžiai, pažadai, komplimentai, paprasčiausias bendravimo poreikis tiesiog liejasi per kraštus, atrodo geriau ir negali būt. Ir net neatrodo, kad kažkas čia galėtų būti blogai. Kažkiek tai net susuka galvelę, nesigalvoja tada apie nieką daugiau. O dar kai žmogus iškalbingas tai iš viso… Atrodo puikus žmogus, ko daugiau norėt. Rūpestis kitu tikrai ne žmogaus silpnumo požymis, o tiesiog gera taktika. Ir tas bendravimas bendravimas virsta ne kokiu paviršutinišku dalyku, o didžiuliu poreikiu. Apie žmogų sužinai vis daugiau ir daugiau. Ir pradedi matyti vis daugiau panašumų. Tai vyksta todėl, kad tavo pasąmonė nori tai matyti. Iš tikro yra taip, kad visi žmonės yra panašūs, daug pomėgių sutampa ir tai nėra kažkas nuostabaus. Bet tuo metu atrodo, kad tai yra kažkas tokio. Taip nėra. Žodeliai: amžinai, niekada, visada, tik tavo, tik mano, pasiilgau ir t.t... skamba vis dažniau ir dažniau. Banaloka, bet tai tuo metu veikia. Besaikis domėjimasis viskuo ir visada irgi glosto savimeilę. Paskui viskas išsirutulioja ir iki stipresnių žodelių, na, bet tai tik laiko klausimas. Galiausiai įvyksta persilaužimas.

Sužinojęs praktiškai viską žmogus lyg praranda susidomėjimą. Pasidaro kažkoks apatiškas. Dėmesio, gražių žodžių, rūpesčio nors dar yra, bet palaipsniui visa tai mažėja. Nors teigia, kad yra priešingai. Atrodo, kad pasiekęs tikslą žmogus nustoja stengtis dėl kito. Išlenda didžiuliai skirtumai ir kiekvieno žmogaus ne tokios geros savybės. Tada ir prasideda tas širdies skausmas. Gal kas negerai ar dar kas? Abejonės praktiškai žudo. Mintys sukasi tik apie viena. Šitą būseną nuslėpt savyje labai sunku, nes kai žmogui blogai, tai jo veide ir akyse gerai matosi... Prasideda depresijos, nemigos ir panašiai. Tikrai sunkus laikotarpis. Kaip toliau su tuo tvarkytis kiekvienas randa savo būdų...

Taip būna tikrai nemažai daliai žmonių šiais laikais ir tai užknisa. Širdies skausmas ir nemiga garantuotai.

Viskas, kas mūsų nesunaikina - padaro mus stipresniais.

This is it

Aš užsiimu fotografija (truputį) ir piešiu,

Mėgstu ilgai naktinėti ir dar ilgiau miegoti,

Daug šypsausi ir juokiuosi,

Dievinu vyną,

Myliu ir nekenčiu,

Kvailioju ir išsidirbinėju,

Nervinu žmones kuriems rūpiu,

Rytais geriu kavą su pienu ir medumi,

Įsimyliu netinkamus žmones,

Mėgstu seną gerą muziką ir rock‘ą,

Pripažįstu, kad dažnai klystu ir fail‘inu,

Ilgai prisimenu meilės nuotykius,

Mėgstu užsitūsint iki galo,

Dažnai nieko neveikiu ir vengiu žmonių,

Džiaugiuosi kai laiku lyja ar sninga,

Naktį stebiu dangų,

Dievinu žvakių šviesą,

Be priežasties (ar su) tyloj verkiu,

Dievinu keliones ir nuotykius,

Jeigu myliu, tai visa širdimi,

Kartais elgiuosi niekšiškai,

Suprantu kartais būna lengva, kartais sunku,

Bet tokia aš ir taip gyvenu. . . :)