Karma is a bitch if you are one...

Kaip ironiška, kad mano paskutinio įrašo tema, kuria rašiau beveik lygiai prieš metus, mane tuos visus metus kankino iki (drįsčiau teigti) baisiausio lygio... Baisiausio kokį man pačiai teko pasiekti. Žinoma tai įtakojo tragiški gyvenimo įvykiai ir šiaip nesėkmės gyvenime, jų pas mane apstu. Nenorėčiau labai demotyvuoti žmonių, kurie yra pasiryžę šią problemą/ligą gydytis, bet man specialistai šioje srityje tikrai labai minimaliai padėjo. Situacijoj, kurioj turėjau pagal gydytojus turėjau jaustis visiškai chill ir praeiti normaliai, nes viską mokėjau/žinojau nervinaus taip, kaip gyvenime nesinervinau ir vien dėl to susigadinau įvertinimą... Na bet greičiausiai be specialistų pagalbos net ir iki to nebūčiau priėjus, tai vis šis toks win. Mokslai baigti geriau nei tikėtasi, žinoma ne be visų įmanomų pastangų, vaistų saujų ir nemigos parų, bet vis tiek yra kuo didžiuotis. Ir vis dėl to tas maksimalizmas gyvenime nėra visada į naudą žmogui, nes tai dažniausiai išvaro iš proto, ką teko patirti. Ir pamačius, kaip kiti žmonės sugebėjo praeiti tą patį kelią, kuriame aš taip kankinausi, visiškai atsipūtę (aišku atitinkamais rezultatais), pasidarė taip pikta ant savęs (eilinį kartą), kad persistengiu visiškai veltui. Na, bet aš negaliu kitaip ir gyvenimo aplinkybės tikrai nepadėjo. Perfekcionistai/maksimalistai kitaip net nesugeba, varo iki išprotėjimo, kad pasiektų geriausius sau įmanomus rezultatus, nepaisant to, kad tuo pačiu metu vos ne patys susinaikina. Bet aš tiesiog noriu būti geriausia įmanoma savo versija... Deja, to tikiuosi ir iš mane supančių žmonių, kuriem man yra vienaip ar kitaip artimi, bet štai čia ir prasideda didesnės problemos. Kai iš kitų tikiesi panašiai tiek pat, kaip iš savęs, tai niekad nepriveda prie nieko gero. Kaip teko įsitikinti, iš viso kažko tikėtis gyvenime iš kitų su kuriais sieji savo gyvenimą ir ateitį, reiškia naikinti savo laimę, bet kur yra ta riba tarp visiško standartų neturėjimo ir reikalavimo per daug iš kitų žmonių? Vis dar bandau tai išsiaiškinti...

***

Dėl tų keistų garsų namie... Po to artimo žmogaus mirties namuose nepaaiškinamų garsų dar padaugėjo ir girdžiu juos ne tik aš, taigi dar ne iki galo crazy aš esu.  Iš viso tiek keistenybių namie, kad net pati jaučiu, kad neverta į visa tai gilintis per daug. Susigyvenau su tuo, susitvarkiau ką galėjau ir gyvenu toliau, o ką daryt. Gal ir jiem taip pat nėra kitos išeities ir egzistuoja čia kaip sugeba, gyvena savo gyvenimą kaip gyvenę kadaise. Niekad negali žinoti... Gyvenu ir leidžiu kitiem egzistuot ramiai šalia, kol gyventi labai man pačiai netrukdo... Matyt ir jie nori turėti savo kampelį šiame pasaulyje...

***

O ką daryti kai tai, ką kokius metus ar daugiau planavai žlunga? Man asmeniškai kilo iš to tik kelios išvados: Absoliučiai niekuo gyvenime negalima pasitikėti; Nieko negalima taip toli planuoti ypač jei tai nuo kažko kito priklauso; Visad reikia turėti bent jau vieną atsarginį planą; Ir šiaip planuot kažką labai toliau yra absurdas. Aišku žinoma ir tai pakankamai pesimistiškai nuteikia, bet toks jau gyvenimas, reikia visad būt viskam pasiruošus ir apsiginklavus geležiniais nervais ir optimizmu, gi niekad negali žinoti...

***

Karma kaip visad rodo savo galią man. Žmonės, kurie mane privertė taip kentėt gyvenime dabar patys ties beprotybės riba klaidžioja. Nei džiaugtis nei liūdėt nėra ko, tiesiog įdomios tendencijos. Bet vis gi, Karma is a bitch if you are one...

***

Prasidėjo naujas mano gyvenimo laikotarpis... Nauja profesija, nauji žmonės, nauja aplinka... Jaučiuosi taip pat pasimetusi, kaip ir būdama panašioje situacijoje prieš keturis metus, kai stojau į universitetą. Pasikeitė tik tai, kad šį kartą nejaučiu to malonaus jauduliuko kaip seniau. Dabar viskas gyvenime man taip... meh... Visiškai nieko nebesinori, bet stengiuos iš visų jėgų vis tiek kažką daryti ir judėti pirmyn gyvenime, tobulėti... o vakarais pasileidus savo liūdnų laikų gražiausią muziką skęstu melancholijoj. Taip ir gyvenu po truputį...

Netikėta patirtis

Penktadienį po paskaitų, kurios mum kažkodėl prasidėjo savaite anksčiau, pastebėjau, kad universitete vyksta klubų ir organizacijų mugė, sugalvojau viską apžiūrėti. Dauguma klubų buvo matyti arba apie juos girdėjau, bet gyvenimo paįvairinimui sugalvojau jais geriau pasidomėti. Gerą įspūdį paliko ispanų ir prancūzų kalbos klubai, tikrai įdomūs žmonės ten susirinkę. Labai pralinksmino "Hashi" klubo berniukai. Paskui dėmesį patraukė dar viena organizacija, kažkuo išsiskirianti iš visų kitų, tokia rimta. Labai įdomiai pabendravau su organizacijos atstovais, sudalyvavau jų loterijoje ir iškeliavau namo. Po kelių valandų paskambino žmogus iš tos organizacijos ir pakvietė į išskirtinį renginį, negalėjau praleisti tokios progos. Vyko uždaras renginys, tikrai kitoks nei kiti. Dalyviai visi pasipuošę, nuotaika iškilminga, viskas labai įdomu. Po iškilmingų kalbų renginio "vedėjas" paaiškino vakarinės dalies taisykles, tik tada iš tikro supratau, kur aš patekau. Apie šitą renginį buvau girdėjusi labai seniai ir tikrai nesitikėjau, kad čia pateksiu.


Pirmą kartą išgirdus atrodė viskas labai sudėtinga, bet vakarui įpusėjus viskas pasidarė labai aišku ir smagu. Dalyviai buvo ne tik studentai, bet ir dėstytojai ir dar aukštesnes pareigas užimantys asmenys. vakaras praėjo tikrai labai smagiai ir įdomiai, su gera nuotaika, puikiomis dainomis, varžybomis, bausmėmis už nusižengimus ir įdomiais pokalbiais. Tai buvo tikrai išskirtinė gyvenimo patirtis, kurios dar ilgai nepamiršiu.

Kovo 11-osios pėsčiųjų žygis

2013.03.09 vyko žygis skirtas paminėti Nepriklausomybės atkūrimui ir Lietuvos Sąjūdžio 25-čiui. Renginį organizavo "Kovo 11-osios gatvės bendrija". Dalyviai galėjo rinktis kokį atstumą nori įveikti, 11 ar 22 kilometrus. Kaip ir dažnai nutinka, į renginį atėjau miegojus vos kelias valandas, bet su puikia nuotaika ir užsidegimu. Mūsų komandoje buvo nedaug žmonių, bet ne kiekybėje esmė. Kompanija buvo labai gera. Kiekvienas gavome asmeninę kortelę su savo kodu, komanda gavo žygio žemėlapį. Užregistravę savo komandą pradėjome žygį. Viskas prasidėjo gana keistai, čia ko gero kaltos organizavimo spragos. Dalyviai pradėjo žygį ne vienu metu, todėl viskas atrodė kiek padrikai. Vadovaudamiesi žemėlapiu ir orientyrais žygiavome link tikslo. Nors ir ryte buvo 11 laipsnių šalčio, bet kažkodėl to nesijautė. Na, tik rankos šiek tiek šalo. Gerai, kad buvau pasiėmus dar vienas pirštines, tai galėjau pagelbėti žmogeliui, kuris savąsias buvo pamiršęs. Pakeliui buvome pakviesti užeiti į muziejų. Toliau eidami vos nepražiopsojome pirmojo punkto, kur ant kortelių buvo užklijuojamas lipdukas, kad praėjome punktą. Buvo sudarytas gana įdomus maršrutas. Pagaliau pamačiau "Pelėdų kalną", kurį jau labai senai galvojau aplankyti. Žygį baigėme patys pirmieji, tada gavome diplomus. Nors ir smagiau žygiuoti gamtoje, bet ir šis žygis man visai patiko. Visgi, tai nauja gera patirtis.

ADD

Per paskutines tris dienas, kai reikia daryt praktiką, pamačiau kaip stipriai mane veikia ADD. Tau stogą rauna. Ir visas darbo procesas vyksta maždaug taip:
Parašau sakinį praktikos darbo, reikia muzikos pasileist, o kokios muzikos, aiii sugalvojau, reikia Amaranthe pasileist, mmm kaip veža tokia muzika, vaaa šitą dainą reikia ant repeat paleist, sakinys, o kas fecebook gal naujo, oi kokios gražios nuotraukos, oooo šito pakabuko noriu, o kokia suknelė, gerai, reikia susikaupt darbą rašyt, trys sakiniai, noriu arbatos, pasidarau arbatos su citrina ir imbieru, kad nesirgčiau, brolis ateina, pakalbam, išvarau brolį, niam arbataaaa, du sakiniai, užstingu ties pastraipa, šiaip ne taip išsiaiškinu, keturi sakiniai, reikia naujo cover blogui, knisuosi savo nuotraukų archyvuose, ieškai nuotraukos, o radau, redaguoju, mmm visai kietai, uždedu, liuks, toliau reikia rašyt, penki sakiniai, ooo kažkas parašė, grupiokai prašo paaiškint praktiką, ok, aiškinu, nors nesuprantu ko čia nesuprast, reikia paskubėt, šeši sakiniai, reikia pažiūrėt the Cleveland show, heh, koks geras jis, brolis ateina, pažiūrim tris serijas, vėl išvarau jį, penki sakiniai, wow kaip fainai sninga, reikia eit pafotkint kada, vėl kažkas parašė, oh draugeška mylima, kokią gerą dainą atsiuntė, kaip tik mum dabar, tokia kabinanti, ok reikia toliau rašyt, trys sakiniai ir t.t...
Štai kaip vyksta praktikos rašymas, laaaabai produktyviai.

You gotta be the first to run. Čia pats geriausias patarimas kokį tik galiu gauti. Kiek vėlokai aišku, bet, oh well :D

Dabar taip užsikabinau ant vienos grupės, tai kad nebegaliu be jų muzikos nei dienos praleist. O jau gitaristas su tom savo nesveikai gražiom akytėm, omg omg omg !!

Savaitė nusimato itin faina: Filmų vakaras, naujo kalijano išbandymo naktis, sportas, kašės varžybos arenoje, girls night out mieste, "penktadienis dėl savęs", kokia nauja žavi vietelė mieste, naujas susitikimas...

Wicked times

Tam tikri patyrimai padaro žmones visiškai kitokius nei jie buvo prieš tai. Net draugai nebe atpažįsta jų. Oh well... Taip net įdomiau. Vis gi proga sužinot ką nors naujo.

Praėjau savo reabilitaciją. Mintyse tobulai ramu, širdutė pasiruošus įžiebti naują aistrą, akytės žiba iš laimės ir ramybės viduje, aplink matau vien tik naujas jaudinančias galimybes... Pirmadienį pradedu savotišką projektą visiškos laimės link. Žinau, kad reikės tam daugybės darbo ir pastangų, bet juk verta. O kas mano laimei trukdys, tai galit jau iš karto susidegint. Tokie žmonės neturi vietos mano gyvenime ir neturės :)

Su Lemūriuku pradėta "Penktadieniai dėl savęs" tradicija - super sumanymas. Visiems reikia tokios dienos kai gali ją visą, ar bent dalį jos, skirti tik sau, savo norams, poreikiams, tobulėjimui ir naujovėms. Tada ir rutina nebus tokia jau baisi ir žmogus pats taps kažkiek laimingesnis. Pirmasis penktadienis praėjo labai gerai. Penkios valandos non-stop pokalbių prabėgo akimirksniu. Aplankyta nauja vietelė sudarė tikrai labai jaukią ir raminančią atmosferą, o dar žmogutis šalia, kuriuo visiškai pasitiki... Sėdi ir jauti kaip širdutei vis geriau darosi, kad pagaliau atsiranda tikra šypsena veide, kad yra taip ramu. Geresnio laiko ko gero ir negalėtų būti...

Awkwardness

There is so much awkwardness in my life right now that it is over capacity... funny enough, I really enjoy it :)