Feministė ?! Ne - Teisinga Moteris

Neretai esu pavadinama "feministe" už tam tikrus mano pasisakymus ir mintis. Tai priverčia susimąstyti, tai sakoma iš gerosios ar iš blogosios pusės? Kaip taip kardinaliai gali pasikeisti vienas dalykas, iš visiškai pozityvaus į visiškai negatyvų? Tikrasis feminizmas prasidėjo septintojo dešimtmečio antroje pusėje tam, kad moterys gautų visas pilietines teises, kokias jau turėjo vyrai. Dabartinis feminizmas tai "moterų" išsikalinėjimai: lakstymas ir protestavimas pusnuogėms viešumoje, visiška nepagarba kitiems žmonėms, norėjimas daugiau teisių, nei turi visi ir visa kita. Kas nežino, apie ką kalbu, galite pagooglinti organizacijos Femen veiklą ir tada suprasite. Kaip visa tai taip stipriai pasikeitė? Iš kur iš viso atsirado šios neracionalios būtybės? Asmeniškai aš esu už lygias vyrų ir moterų teises į viską, dėl to ir esu kartais pavadinama "feministe".

Aš negaliu pakęsti paprasčiausios nepagarbos žmogui. Kai išgirstu sakant: : "Taip ji elgiasi nes jai PMS." - taip ir norisi paleisti į galvą tokiam asmeniui pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą. Taip savo durnus spėjimus grindžia tik visiški idiotai ir nesubrendėliai, kurie net realiai nesupranta, kas tai yra. Tarkim, jei vyras pasielgia neracionaliai, tai kokią negalią jam taikytumėte? Matyt sunki diena buvo, gal išsiblaškęs ar dar kas... O moteris kažkaip sugalvoja iš karto žeminti, nors gal ir jai pasitaikė sunki diena. Kas čia per suknisti dvigubi standartai? Moterys gi žmonėms gyvybę suteikia, kaip galima jų taip negerbti...

Kas sakė, kad moterys nemoka vairuoti ar negali pasikeisti savo mašinos padangos jei ji sprogsta. Eismo įvykių statistika aiškiai rodo, kad moterys padaro ženkliai mažiau avarijų, nes jos yra daug atsargesnės, kai vairuoja. Jos nelaksto kaip beprotės, norėdamos parodyt kokią galingą mašiną turi, ne kaip kai kurie vyrai. Taip pat, jei sugebam vairuoti, sugebėsim ir padangą pasikeisti, ne tragedija. Žinoma, jei šalia yra vyrukas džentelmenas, kodėl gi nepaprašius jo pagalbos? Mes visi gyvename bendruomeniškumo principu - jei padės mums, mes rasime būdą, kaip padėti jiems, viskas yra taip paprasta.

Kas sako, kad moterų vieta virtuvėje? Ko gero tie, kurie nežino ką su jomis iš viso daryti. Taip kalba nesubrendėliai, kurie nesusiras jokios padorios moters kol turės tokį požiūrį, o jei ir ras, tai ji neištvers ilgai su tokiu. Gaminti moka ir gali VISI. Visi tai ir privalo daryti. Ir iš vis, gaminimas kartu gali būti vienas iš smagiausių užsiėmimų, ką galima nuveikti porai drauge.

Moterys taip pat gali ir turi rodyti savo vyrui dėmesį, iškepti jam pyragą, sausainių ar keksiukų ir jį kartais palepinti staigmenomis. Tai taikoma abiems asmenims santykiuose, be išimčių. Taip pat, vyras neprivalo visada už viską mokėti, kai susitikinėja su moterimi. Tai yra paprasčiausias žmogaus išnaudojimas. Aišku kartais malonu būti ir taip palepinamai, bet nereikia pradėti tuo piknaudžiauti.

O darbų skirstymas į vyriškus ir moteriškus yra taip pat labai netikslinga. Pati gyvenime dariau viską. Esmė yra tokia, kiekvienas žmogus daro tai, ką sugeba, o ne tai kas jam primetama.

Apmąstymai | Ilgai kauptos mintys

Prireikė net kelių savaičių, kad atsigaučiau po sesijos. Kaip ir pirmąjį semestrą, taip ir šį, prieš sesiją užklupo labai emociškai sunkus laikotarpis. Toks jau tas kiaulystės dėsnis: jei jau užklumpa problemos - tai būtinai visos vienu metu. Galiausiai jos išsisprendžia arba atsideda, bet vis tiek širdy sunku būna. Toks metas labai tinkamas giliems apmąstymams, vis tiek nesimiega, kurti negaliu, išvis jokia normalia veikla užsiimti nepavyksta, tai tiesiog lieka daugybė laiko gerai viską apmąstyti.
Nesuprantu vieno dalyko ir, ko gero, gyvenime nesuprasiu, kodėl žmonės taip vertina tai, kad turi daug priešų? Iš šalies žiūrint tai čia gryniausias absurdas. Kam man tų priešų, jei ir taip galiu bendrauti su žmonėmis, kurie turi kitokią nuomonę nei aš, kodėl reikia juos versti priešais... Tai tikrai nereiškia, kad neturiu savo nuomonės, kaip kam gali pasirodyti. Tai reiškia, kad aš nekeliu nereikalingų dramų, nesiveliu į intrigas ir aferas. Todėl, gal ir atrodo žmonėms keista, kad mato mane praktiškai visose barikadų pusėse, nes aš visur matau kažką naudingo, verto dėmesio, kas verstų tobulėti ir siekti naujų tikslų. O dėl tų žmonių, kurie man yra kažką blogo padarę gyvenime, aš jų nelaikau priešais, jie man tiesiog yra NIEKAS.
Pažįstu gana nemažai žmonių, kurie gyvenime yra pasišventę vienam ir tiek vienam dalykui. Asmeniškai aš gerbiu idealistus, bet tuo pačiu ir jų nesuprantu. Nėra viskas aplink mus taip sutverta, kad keli idealistai sugebėtų pakeisti pasaulį ar, kad ir, savo šalį. Nėra sveika, pačiam žmogui, atsiduoti vien tik savo idėjoms, pamirštant poilsį, pramogas, pamirštant pasirūpinti pačiu savimi. Žmonės taip ilgai neištveria, palūžta ir fiziškai, ir psichologiškai... Perdegti labai lengva. Gyvena idealistas savo tokį gyvenimą ir staiga pastebi, kad nieko šalia nebeturi, draugai dingo, sukūrė šeimas, turi karjeras, rūpinasi savo gyvenimu, ateitimi, senatve... Nieko šalia nebėra. Tada žmogus ir susimąsto, kad gyvenimas yra įvairiapusiškesnis nei atrodė. Kad ir koks žmogus drąsuolis ar bejausmis norėtų atrodyti, nėra taip. Tie kurie slepia savo tikrus jausmus - kenčia stipriausiai, vieni, savo viduje...

Reikia gi žmogui su kuo nors išsišnekėti. Seniau turėjom religiją, kitokių nesąmonių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia.

— E.Hemingvėjus

Gyvenimas tikrai nėra vienpusiškas. Yra daugybė sričių, kurių nereikėtų pamiršti norint gyventi pilnavertį gyvenimą. Kad ir kaip daug kas būtų prieš, bet, mano nuomone, išsilavinimas yra labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime, tai yra pats pagrindas to, kokie mes būsime žmonės. Jokiu būdu nereikia to apleisti. Tai pati pradžia mūsų tobulėjimo. Dar vienas labai svarbus dalykai, tai mūsų idealai. Visi žmonės kažkuo tiki, yra už kažką, kiekvienas pasirenka savo. Aš asmeniškai, jau mokyklos laikais, pasirinkau savo kelią, kuo tikėti, už ką kovoti, ko siekti. Supratau kas man yra svarbu ir ko aš noriu siekti/pasiekti. Bet tikrai neapsistoju vien ties tuo. Toliau, žmogiškieji santykiai taip pat turi didelę reikšmę gyvenime. Kad ir koks kietaširdis žmogus norėtų atrodyti, nepaneigs, kad jam reikia žmogiškojo kontakto. Ir vis dėl to, šeima yra valstybės pagrindas. Taigi, ir to gyvenime tikrai neverta pamiršti.

Vyrai ir moterys pasižymi SKIRTINGOMIS savybėmis ir tik būdami kartu gali būti PILNAI efektyvūs.

 Savo pomėgių, svajonių ar tikslų taip pat negalima palikti nuošaly. Šie įdomūs gyvenimo epizodai tik paįvairina gyvenimą, priverčia susimąstyti, tapti įvairiapusiškesniem, pamatyti pasaulį kitu kampu ar nuo visko trumpam atsiriboti. Poilsis yra BŪTINAS visiems gyviems (norintiems tokiais ir likti) organizmams, čia jau savaime suprantama, deja, yra žmonių kurie ir tai pamiršta. Kad ir kaip tai galėtų atrodyti kai kuriems žmonėms, pramogos taip pat yra labai svarbu. Negyvensi gi visą laiką užsidaręs savo darbų ir iliuzijų pasaulėlyje, reikia kartais ir išeiti į žmones, pasilinksminti, atsipalaiduoti.

All work and no play makes Jack a dull boy.

Žinoma, negalima apleisti darbo/karjeros. Vien tik iš idealistinių idėjų šiame pasaulyje išgyventi neįmanoma. Reikia užsidirbti savo vietą po saule, nieko nėra už dyką, taigi sunkiu darbu turime užsitikrinti sau gyvenimą ir ateitį. Reikia daryti viską, kad senatvėje galėtume ramiai ir be rūpesčių gyventi, didžiuotis savo nuveiktais darbais, perduoti savo sukauptą gyvenimo patirtį ir išmintį savo vaikams bei anūkams.

Tenka matyti daug neteisybės aplink. Šmeižtas, neištikimybė, melas, pavydas, psichologinis smurtas... visa tai egzistuoja aplink mane. Kai tai manęs neliečia asmeniškai, aš lieku stebėtoja, stengiuosi nieko nekomentuoti, neaiškinti kaip turėtų būti, nes žinau, kad tokiais atvejais pats "gelbėtojas" dažniausiai lieka kaltas. Seniau stengdavausi padėti žmonėms, kol pati nenukentėjau, ne kartą, nuo tų pačių "gerų" žmonių. Tai sunaikino mano norą kam nors padėti, jei manęs tai neliečia - aš nesikišu. Gyvenime viskas galiausiai išaiškėja/susitvarko. Svarbiausia yra susitvarkyti savo aplinką, užsitikrinti sau tokį gyvenimą, kuriuo senatvėje galėtum didžiuotis... 

Nejau istorija kartojasi..?

Jau gana ilgai galvoje sukasi toks klausimas: Kodėl Lietuvoje yra tiek mažai mūsų Tėvynę mylinčio ir gerbiančio jaunimo? Juk tai turėtų būti didžiulė garbė, kad turime tokią Tėvynę, kurią nuo priešų atkakliai gynė mūsų protėviai. Juk ne veltui ją gynė... Bandžiau ieškoti priežasčių, kodėl dabar Lietuvoje yra tokia sunki situacija ir, deja, jų yra gana daug. Žinoma, veiklūs ir Tėvynę mylintys asmenys stengiasi iš visų jėgų, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau patriotiškai nusiteikusio jaunimo. Aš pati, visai nesenai įsitraukiau į veiklą, kurios tikslas ugdyti ir puoselėti patriotizmą. Iki susipažįstant su tam tikrais žmonėmis, aš net nežinojau, kad tokia organizacija iš viso egzistuoja, todėl esu labai laiminga atradusi šią organizaciją. Aišku, jeigu ne teisingas tėvų bei mokyklos auklėjimas, manau, dar klausimas ar būčiau tuo susidomėjusi, kaip dabar. Taigi, čia bandysiu identifikuoti ir aptarti priežastis, kodėl Lietuvoje yra tiek mažai patriotiško jaunimo.

• Auklėjimas. Pirmas žingsnis teisingu gyvenimo keliu yra teisingas vaikų auklėjimas. Praktiškai tik nuo to priklausys augančio vaiko vertybės ir įsitikinimai, kaip tėvai juos auklės. Jeigu tėvai rodys gerą pavyzdį, patys būdami patriotai ir mylintys savo Tėvynę Lietuvą, vaikai greičiausiai paseks jų pavyzdžiu.
• Švietimas mokyklose. Švietimas vaidina labai svarbų vaidmenį jauno žmogaus vertybių formavimesi. Jeigu mokykla ugdys patriotiškai nusiteikusius, gerbiančius savo Tėvynę žmones, tikėtina, kad didelė dalis jų pasuks teisingu gyvenimo keliu.
• Draugų įtaka. Savaime suprantama, kad jaunas žmogus, norėdamas pritapti draugų kompanijoje, perims daugumos propaguojamas vertybes ir įsitikinimus. Taigi, jaunimui reikia labai atsargiai rinktis savo draugų ratą.
• Aplinkos nuomonė. Tikrai mažai žmonių norėtų prisijungti prie tai mąstančių asmenų, kuriuos smerkia didžioji dalis piliečių. Baisiausia, kad tikrų patriotų nepalaiko net dabartinė valdžia. Visur jie yra vaizduojami kaip naciai, rasistai, baisūs žmones ir tikrai mažai kas juos palaiko. O taip yra todėl, kad žmonės yra neteisingai informuojami apie patriotų veiklos pobūdį ir jų veiksmus. Per renginius mieste dažnai tenka išgirsti visokių klaidingų replikų, kaip: "naciai jie", "skinai" ir pan.
• Neteisingas vertinimas. Dabartinis patriotiškas jaunimas yra stipriai nuvertinamas. Žinodami klaidingus faktus dauguma žmonių smerkia taikiai ir patriotiškai nusiteikusį jaunimą, neišsiaiškinę tikrosios tiesos. Tai demotyvuoja jaunimą ir tik stipriausi lieka ginti savo nuomonės.
• Nesaugumo jausmas. Kaip jau esu minėjusi, buvau patekus į gana nemalonią situaciją. Vien tik dėl to, kad įsitraukiau į šią veiklą, man buvo grasinta, aišku - anonimiškai. Ir girdėti, kad tai nutinka daug kam. Taigi, ir tai verčia dalį jaunimo atsargiai žiūrėti į patriotišką veiklą.
• Nepalanki valdžios nuomonė. Kur tai matyta, kad valstybės valdžia nepalaikytų savo šalies patriotų?! Lietuvoje kaip tik dabar yra tokia situacija.
• Manipuliavimas žiniasklaida. Jei asmuo ar organizacija turi pakankamai pinigų, tai jie gali lengvai nusipirkti sau palankių straipsnių. Ir čia jokios teisybės nėra ir nebus, viską valdo pinigai ir pažintys. Taigi, patys žmonės turi atsirinkti, kas yra tiesa, o kas ne.
• Valdžios sudarytas Lietuvos įvaizdis. Ne kartą teko girdėti tokius žodžius: "Kodėl turiu mylėti Lietuvą jei ji nemyli savo piliečių? Mokesčiai aukšti, didžiulės kainos, čia neįmanoma gyventi paprastam žmogui." Šie žodžiai yra gana klaidingi. Visų pirma, Lietuva nėra atsakinga už tai, ką su ja padaro valdžia, taigi, ne Lietuva mūsų nemyli, o Lietuvos valdžia. Antra, ta valdžia, kurios sprendimais visi taip skundžiasi, buvo išrinkta tų pačių Lietuvos piliečių. Žinoma, gali būti, kad tai vyko neteisėtais būdais, bet tai šio fakto nekeičia. 

Galiausiai, Lietuvos patriotiškas jaunimas yra tiesiog neteisingai suprasti/vertinami asmenys. Nesenai patekusi į tokių žmonių ratą, iš karto pastebėjau, kad tai kas skelbiama žiniasklaidoje, smarkiai prasilenkia su realybe. 2013 kovo 11-osios įvykiai puikiai parodė, kokie yra Lietuvos patriotai. Valdžiai neleidus surengti šventės, ji vis tiek buvo surengta; tvarkingai, patriotiškai, be incidentų. Kartojasi prieš daugybę metų buvę įvykiai, kurie grindė kelią Lietuvos nepriklausomybės link. Nejau ir dabar jaunimas turi kovoti dėl savo laisvės būti patriotais..?

Tiesiog įdomu

http://www.lnk.lt/video-perziura/4374/diagnoze-valdzia-2013-02-06

Už LIETUVĄ | Prisijunk ir TU

Mes už LIETUVĄ :)

Prisijunk ir TU.

2013.02.16  KAUNAS  14.00 Ramybės parkas.

Apie santykius . . .

Kuo toliau tuo dažniau gyvenimas man primena kokie turėtų ar neturėtų būti tikri santykiai. Viskas, ką čia rašau, yra mano asmeninė nuomonė, taigi, kam tai nepatinka, tiesiog galite neskaityti.

Normaliuose santykiuose svarbiausia yra tikrai ne linksmybės ir malonumai. Gaila, tenka susidurti su žmonėmis (dauguma), kuriems būtent tai yra pirmoje vietoje. Dažniausiai, tokiu atvėju, viskas prasideda ne taip, kaip iš tikro turėtų ir viskas greitai baigiasi katastrofiškai sudaužyta širdimi. Apgailėtina situacija. Jei jau taip nutinka, kelio atgal tikrai nėra, reikia viską mesti/užmiršti ir užversti šį gyvenimo puslapį. Jeigu apie tai bus ištisai akivaizdžiai primenama, širdį skaudės dar ilgai. Tai gali įtakoti ir dar skaudesnes pasekmes...

Mano nuomone tvirtuose/normaliuose santykiuose turėtų būti svarbiausia pasitikėjimas, nuoširdumas, elementariausias bendravimas. Žmonės esantys poroje turėtų stengtis dėl vienas kito gerovės ir laimės. Tokie santykiai turi skatinti abu asmenis tobulėti gyvenime ir siekti naujų tikslų. Kvaili juokeliai ir vien tik malonumai tikrai nėra tvirtų santykių pagrindas. Nesakau, kad to nereikia, bet tai tikrai nėra svarbiausia. Būdami kartu abu asmenys turi jaustis saugūs ir atsipalaidavę. Žmonių elgsena esant dviese ar draugų rate tikrai neturėtų būti kitokia. Kam to dviveidiškumo? Asmenys esantys normaliuose santykiuose tikrai neleis lieti ašarų dėl vienas kito kaltės (nebent ašaros iš laimės). Vienas kito jie niekada neįskaudins ir nenuskriaus...

Lyg ir visi tai žino, bet iš tikro to paiso labai mažai kas. Tokia dabartinė situacija yra apgailėtina...

Už !!

Už Lietuvą Lietuvoje !!!

Viskas tuo pasakyta.