My drunk Kitchen: Gingerbread cookies edition

 Ko gero smagesnio pasiruošimo šventėm būt negali. Mano firminiai kokosiukai, vynas, imbieriniai sausainiukai, 31 laipsnis karščio kambary ir daugybė juoko... P.S. Vyrukai sausainius puošia geriausiai... ;D

Cracks me up every time!

"-O ką dabar daryt? O čia iškepę? O kaip turi atrodyt, kad jau valgyt galėtume? Norim vaaaalgyt, greičiau :D... Nu bet dabar labai karšta, kaip valgysim?"

Visad labai smagu gamint ką nors su vyrais, bent pralinksmina. Home made pizza and movie night, yay !!

Yay

Na ir vis gi pasaulis yra labai mažas. Vis sutinku žmones kurių galvojau gyvenime nebesutiksiu. Ir prisimenu tada visokiausius nuotykius... Geras laikas, labai geras... 
Šiaip dabar išvis man gera. Paskutiniu metu jaučiu tikrai, kad yra gera, tik va, nežinia dėl ko. Tas durnas jausmas... Mokintis įdomu, visad mane lydi puiki kompanija, daug juoko, kavos ir šypsenų... Tik į paskaitas tingiu keltis. Viskas, kad ir kaip gerai būtų, turi tamsiąją savo pusę. Žmonės irgi, VISI. Tuo ir baigsiu šį random postą.

Myliu & Bučiuoju

Nerdutė ;pp

Man patinka

O man patinka kartais nustebinti mylimus žmones rankų darbo niekučiais. Geriausia padėka - šypsenos...

Joninės 2012

Šių Joninių moralas bus toks: "Visos bėdos tik per šnapsą ir per antrą galą". Vyrukai, kada pasimokysit iš savų klaidų :D

Bet man tai buvo geriausios Joninės: linksmos, su nuotykiais, kaip priklauso.

Hello Polska

Štai kokie buvo kelionės po Šiaurės Lenkiją ypatumai :

Iš mokyklos išvažiavome šeštą valandą ryto, todėl tą rytą man reikėjo keltis 4.30 (labai smagu :D). Kelią iki pasienio posto įveikėme be jokių nesklandumų. Per pasienio postą pervažiavome gana greitai, bet po kokių 10 minučių mus sustabdė mobilus pasienietis, kuris sugalvojo patikrint ar viskas su mumis gerai. Kol buvo tvarkomi dokumentai mes užtrukome daugiau negu valandą. Kai pagaliau pajudėjome visi buvo kažkokie pikti. Po to mane labai sužavėjo raudonuojantys aguonų laukai, kurie Lietuvoje būtų narkomanų rojus (kuriais pas mus ''pasirūpina'' arba narkomanai, arba policininkai). Pirmas tikslas buvo pasiekti šalia Griunvaldo esančią Žalgirio mūšio vietą. Nuvažiavus labai daug kelio, vairuotojas pamatė, kad kelias remontuojamas ir yra uždarytas, todėl teko suktis atgal ir keliauti kitu keliu. Vietoj žadėto 5 valandų kelio, jis tapo 12 valandų varginančiu keliu. Kaip gidė sakė mes važiavom 35 km/h. Aišku buvome sustoję 5 degalinėse pailsėti. Kaip mums jau labai atsibodo važiuoti, gidė mus labai pralinksmino: „Liko tik 90 km iki mūsų tikslo!“. Visi pradėjo juoktis, o mokytojos apsidžiaugė, kad mūsų tokia gera nuotaika, nors ji toli gražu nebuvo labai gera. Visą tą laiką kai važiavome buvo be galo karšta, gelbėjo mus oro kondicionieriai, bet ir jie mažai ką pagelbėjo. Pagaliau pasiekę Žalgirio mūšio vietą kiek pralinksmėjom. Ten praleidom apie valandą. Kitas mūsų tikslas - Šv.Lipka (Šventaliepė). Kol ten važiavome labai apsiniaukė ir autobuse jau buvo ne taip karšta. Kur tik važiavome, visur buvo matyti kranai ir visokiausios statybos. Visur buvo masiškai vykdomi statybiniai darbai: statomi nauji pastatai, tiesiami nauji keliai ir statomi tiltai. Norint sumažinti avarijų skaičių, nes Lenkijos keliai siaubingi, ten vietoj paprastų sankryžų padaryti žiedai. Viskas atrodo ne taip jau blogai, tie žiedai gražiai apipavidalinti. Kaip kažkas pastebėjo, Lenkijoje beveik viskas mini dydžio: namai maži, stulpai ir tiltai žemi, keliai siauri, kainos - ir tos mažos. Kelyje link Šv.Lipkos pamatėme termometrą ir jis rodė tik 29.5 laipsnius, 18.40val. , nors buvo labai smarkiai apsiniaukę. Pasiekę tikslą ir išlipę iš autobuso supratome kaip buvo gera jame sėdėt, nes karštis buvo didžiulis. Kai prisiartinome prie bažnyčios, gidė mum pradėjo pasakot jos istoriją ir tada prasidėjo linksmoji dalis. Pradėjo griaudėti, pakilo didžiulis vėjas, o kadangi bažnyčia buvo restauruojama, visi plastikiniai uždangalai pradėjo garsiai plaikstytis. Pasijutome kaip siaubo filme. Kai mes bandėme į ją įeiti, tai daugumai į akis pribyrėjo kažkokio žvyro (man pasisekė išvengti) nubyrėjusio nuo jos. Vis dėl to į ją patekome. Ten vietinis kunigas mus pasveikino lenkiškai ir net lietuviškai, nes mūsų gidė jau ne pirmą kartą pas jį lankėsi. Jis mums parodė nuostabų vargonų šou. Išeinant iš bažnyčios supratome, kad prasidėjo didžiulė audra. Pylė kaip iš kibiro, bet teko begti per lietų, kad pasiektume autobusą. Žaibavo jau visai arti ir buvo kažkaip nesmagu stovėti visiem ant šlapio grindinio. Pagaliau pasiryžau bėgti, krūva bendrakeleivių su manimi. Autobuse visi sėdėjo kiaurai peršlapę. Gale sėdėję bernai net marškinėlius nusirengė. Atėjusi mokytoja prajuokino: „Kas čia per stiptizas?“. Dar sėdėdama autobuse mačiau didžiulį žaibą, maždaug už 500 metrų. Visi buvo šlapi, bet laimingi. Po to dar sustojome kažkokiame miestuke, kur apsipirkom (oi gerą apyvartą padarėm parduotuvėlei). Tada patraukėme prie savo paskutinio tikslo - Vilko irštvos. Ten nuvykome jau sutemus, todėl ta vieta paliko dar didesnį įspūdį. Gidė papasakojo daug įdomių faktų apie Adolfą Hitlerį, pavaikščiojome po tą teritoriją, ''pašėrėme'' uodus. Keliaujant namo, dauguma miegojo, viena grupelė juokėsi alaus prigerę per visą autobusą. Rodė kelis filmus. Vienas filmas buvo lietuviškas - Paskutiniai Brėmeno muzikantai.
Ten pasakyta frazė '' Alkoholis mums ne brolis, žolė ne sesuo'' visus nemiegančius labai prajuokino. Sieną kirtome apie 02.50val. Kauną pasiekėme 03.50val. Prie mokyklos buvom jau 04.20val., o namie buvau 04.30. Kelionė žiauriai išvargino, nors miego nenorėjau, bet kai tik grįžau iškart nulūžau, nes autike visai nemiegojau. Išėjo daugiau kaip 24 nemigos valandos. Bet buvo įdomu, bus ką prisiminti.

Žalgirio mūšio paminklas:

Amfiteatras:

Vytauto Didžiojo akmuo:

Mūšio planas:

Šv.Lipka (Šventaliepė):

Vilko irštva:

Gidė pasakojo apie įvykdytą pasikėsinimą į Hitlerį, per kurį jis smarkiai nukentėjo:

Trys geriausios dainos lydėjusios mane kelionėje: