Žinot, kaip alergijos atsiranda netikėtai iš niekur arba taip pat gali dingti? Tai čia man ta pirmoji situacija. Pačiai net keista matyti save, kokia kartais būnu pikčiurna. Ne veltui. Su amžiumi ir patirtimi darausi vis labiau nepakanti ("alergiška") įvairioms nesąmonėms, kurios vyksta aplink mane ar su manimi. Na, gyveni ir mokaisi, supranti, kaip normalūs žmonės elgiasi su kitais ir kaip neturėtų elgtis ir ko atleisti tikrai negalima. Seniau kenčiau, kankinausi, kai iš tikro reikėjo paleisti dvigubai stipresnį smūgį atgal. Gal būtų mažiau išsukiotų pirštų ir riešų ar dar baisesnių dalykų dabar... Deja, per gera kai kuriems žmonėms buvau, gal kiek gaila jų buvo, nežinau. Bet jau nebeesu tokia pakanti, atsibodo tiesiog.
Ir dabar iš šono pažiūrėjus į kai kurias poras matau tiek neteisybės. Vienas elgiasi kaip egoistiškas moralinis invalidas, o kitas kenčia viską nes myli... Gaila žiūrėti kai geri žmonės taip kenčia. Matosi, kad toks žmogus nusipelnė ir galėtų turėti daug geresnį partnerį šalia, kuris iš tikro mylėtų ir gerbtų. Deja, širdžiai neįsakysi. Apart patarimų ir palaikymo nelabai kuo galiu tokiems žmonėms padėti. Ateis laikas ir patys pastebės, kad nieko gero iš tokių santykių tikrai nebus, o tik švaistomas brangus laikas. Svarbu, kad artimas draugas būtų šalia sunkiu metu ir viskas galiausiai bus gerai.
Taip pat įsitikinau, kad vyresni žmonės, net ir tėvai ne visada yra teisūs. Kiek daug klaidų jie patys pridaro. Kiek prastų patarimų duoda. Aišku, jie nori gero, bet, ko gero, nesupranta to, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, unikalus, su savo mąstymu ir nebūtinai kartos jų ar kitų klaidas. Nesupranta, kad kiekvienas nori ir turi priimti savo sprendimus gyvenime ir siekti savų tikslų. Nesupranta, kad mes patys esame atsakingi už savo likimą. Aišku, ne visi arba ne visada tėvai tokie, bet ir to pasitaiko.
Būti pakantiems nepatartina ir kenkia sveikatai, tikrai. Taigi, siūlau labai gerai pagalvoti prieš atleidžiant savajam/ajai už kokias nors nesąmones eilinį kartą. Tai taikyčiau ne tik antrosioms pusėms, bet visiems žmonėms su kuriais turite kontaktą. Jei žmogus nepadaro išvadų ir elgiasi taip pat nepakenčiamai, faktas, kad reikia greičiau tokį praspirti ir pamiršti, nes kuo toliau, tuo sunkiau bus... Jei kas negerai - kalbėkit, aiškinkitės, o ne kentėkit. Jūs nusipelnėte gero žmogaus šalia, kuris jus gerbtų. Sakykite NE pakantumui nesąmonėms.
Rodomi pranešimai su žymėmis DFTBA. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis DFTBA. Rodyti visus pranešimus
2014 m. birželio 17 d., antradienis
2012 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis
2012 m. sausio 15 d., sekmadienis
This is it
Aš užsiimu fotografija (truputį) ir piešiu,
Mėgstu ilgai naktinėti ir dar ilgiau miegoti,
Daug šypsausi ir juokiuosi,
Dievinu vyną,
Myliu ir nekenčiu,
Kvailioju ir išsidirbinėju,
Nervinu žmones kuriems rūpiu,
Rytais geriu kavą su pienu ir medumi,
Įsimyliu netinkamus žmones,
Mėgstu seną gerą muziką ir rock‘ą,
Pripažįstu, kad dažnai klystu ir fail‘inu,
Ilgai prisimenu meilės nuotykius,
Mėgstu užsitūsint iki galo,
Dažnai nieko neveikiu ir vengiu žmonių,
Džiaugiuosi kai laiku lyja ar sninga,
Naktį stebiu dangų,
Dievinu žvakių šviesą,
Be priežasties (ar su) tyloj verkiu,
Dievinu keliones ir nuotykius,
Jeigu myliu, tai visa širdimi,
Kartais elgiuosi niekšiškai,
Suprantu kartais būna lengva, kartais sunku,
Bet tokia aš ir taip gyvenu. . . :)
2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis
Kas gero?
Pastaruoju metu visai apleidau savo blogą. Man tikrai labai gaila dėl to, bet kitaip tiesiog neišėjo. Mokslai jau nuo pat pirmų dienų galingai užspaudė į kampą, . . bet visai ne tame esmė.
Visai nesenai jaučiausi taip lyg būčiau pasiekusi visišką "dugną". Daugybė bėdų, nervai, nesutarimai, sveikatos problemos, depresija... Galvoje sukosi tik viena mintis: "Jeigu ir toliau taip, tai jau nebeilgai taip...". Pradėjau jausti net širdies skausmą dėl patiriamo streso. Galvą skaudėjo pastoviai, jau net buvau su tuo susigyvenusi. Ir šiaip, mačiau problemas net ten, kur jų ir nebuvo...
BET . . .
Bet viskas pasikeitė. Dabar man jau daug geriau (nors ir su vaistų pagalba). Vienas žmogus praktiškai pakeitė mano požiūrį į visa tai kas pastaruoju metu su manimi vyksta. Aš esu LABAI laiminga, kad tas žmogus atsirado mano gyvenime (bent iš dalies). Jis man davė labai daug: jo patarimai man labai pagelbėjo ir be jo palaikymo, ko gero, nebūčiau tiek ištvėrusi. Jo dėka jaučiu, kad esu kažkam labai reikalinga ir mylima... Taip manim dar niekas nesirūpino... Ir aš esu labai dėkinga tam žmogui, kad jis yra...
Kas dar pas mane gero? Turiu dar vieną priežastį šypsotis. Ir tai nėra kažkas tokio labai didelio, tiesiog aš visą laiką to norėjau ir siekiau... ir pagaliau mano noras pildosi. Kuo toliau, tuo geriau sutariu su savo broliu. Tiem kas nežino visos situacijos gali atrodyti keista, na, bet taip jau yra. Tai yra dar vienas žingsnis arčiau mano laimės...
Visai nesenai jaučiausi taip lyg būčiau pasiekusi visišką "dugną". Daugybė bėdų, nervai, nesutarimai, sveikatos problemos, depresija... Galvoje sukosi tik viena mintis: "Jeigu ir toliau taip, tai jau nebeilgai taip...". Pradėjau jausti net širdies skausmą dėl patiriamo streso. Galvą skaudėjo pastoviai, jau net buvau su tuo susigyvenusi. Ir šiaip, mačiau problemas net ten, kur jų ir nebuvo...
BET . . .
Bet viskas pasikeitė. Dabar man jau daug geriau (nors ir su vaistų pagalba). Vienas žmogus praktiškai pakeitė mano požiūrį į visa tai kas pastaruoju metu su manimi vyksta. Aš esu LABAI laiminga, kad tas žmogus atsirado mano gyvenime (bent iš dalies). Jis man davė labai daug: jo patarimai man labai pagelbėjo ir be jo palaikymo, ko gero, nebūčiau tiek ištvėrusi. Jo dėka jaučiu, kad esu kažkam labai reikalinga ir mylima... Taip manim dar niekas nesirūpino... Ir aš esu labai dėkinga tam žmogui, kad jis yra...
Kas dar pas mane gero? Turiu dar vieną priežastį šypsotis. Ir tai nėra kažkas tokio labai didelio, tiesiog aš visą laiką to norėjau ir siekiau... ir pagaliau mano noras pildosi. Kuo toliau, tuo geriau sutariu su savo broliu. Tiem kas nežino visos situacijos gali atrodyti keista, na, bet taip jau yra. Tai yra dar vienas žingsnis arčiau mano laimės...
2011 m. birželio 21 d., antradienis
Kažkas tokio . . .
2011 m. gegužės 27 d., penktadienis
Pleneras pasaulio pakrašty
Čia kaip visada būna pas mus:
-Jūs važiuojat, nieko nežinau, atsisakyt negalima, nuo pamokų tą dieną atleisti.
-...bet...mums repeticija...
-VAŽIUOSIM ir viskas. Direktorės įsakymu.
-Gerai.
Ir kaip visada viskas gaunasi tobulai. Puikus oras, smagi kompanija, smėlio dėžė ir nuostabios pazionės gryname ore. Awesome. Tik kad važiuot reikėjo į pasaulio pakraštį.
-Jūs važiuojat, nieko nežinau, atsisakyt negalima, nuo pamokų tą dieną atleisti.
-...bet...mums repeticija...
-VAŽIUOSIM ir viskas. Direktorės įsakymu.
-Gerai.
Ir kaip visada viskas gaunasi tobulai. Puikus oras, smagi kompanija, smėlio dėžė ir nuostabios pazionės gryname ore. Awesome. Tik kad važiuot reikėjo į pasaulio pakraštį.
2011 m. gegužės 23 d., pirmadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)