ADD

Per paskutines tris dienas, kai reikia daryt praktiką, pamačiau kaip stipriai mane veikia ADD. Tau stogą rauna. Ir visas darbo procesas vyksta maždaug taip:
Parašau sakinį praktikos darbo, reikia muzikos pasileist, o kokios muzikos, aiii sugalvojau, reikia Amaranthe pasileist, mmm kaip veža tokia muzika, vaaa šitą dainą reikia ant repeat paleist, sakinys, o kas fecebook gal naujo, oi kokios gražios nuotraukos, oooo šito pakabuko noriu, o kokia suknelė, gerai, reikia susikaupt darbą rašyt, trys sakiniai, noriu arbatos, pasidarau arbatos su citrina ir imbieru, kad nesirgčiau, brolis ateina, pakalbam, išvarau brolį, niam arbataaaa, du sakiniai, užstingu ties pastraipa, šiaip ne taip išsiaiškinu, keturi sakiniai, reikia naujo cover blogui, knisuosi savo nuotraukų archyvuose, ieškai nuotraukos, o radau, redaguoju, mmm visai kietai, uždedu, liuks, toliau reikia rašyt, penki sakiniai, ooo kažkas parašė, grupiokai prašo paaiškint praktiką, ok, aiškinu, nors nesuprantu ko čia nesuprast, reikia paskubėt, šeši sakiniai, reikia pažiūrėt the Cleveland show, heh, koks geras jis, brolis ateina, pažiūrim tris serijas, vėl išvarau jį, penki sakiniai, wow kaip fainai sninga, reikia eit pafotkint kada, vėl kažkas parašė, oh draugeška mylima, kokią gerą dainą atsiuntė, kaip tik mum dabar, tokia kabinanti, ok reikia toliau rašyt, trys sakiniai ir t.t...
Štai kaip vyksta praktikos rašymas, laaaabai produktyviai.

You gotta be the first to run. Čia pats geriausias patarimas kokį tik galiu gauti. Kiek vėlokai aišku, bet, oh well :D

Dabar taip užsikabinau ant vienos grupės, tai kad nebegaliu be jų muzikos nei dienos praleist. O jau gitaristas su tom savo nesveikai gražiom akytėm, omg omg omg !!

Savaitė nusimato itin faina: Filmų vakaras, naujo kalijano išbandymo naktis, sportas, kašės varžybos arenoje, girls night out mieste, "penktadienis dėl savęs", kokia nauja žavi vietelė mieste, naujas susitikimas...

Kaikas "gražaus"

Na ką, mano bestuk, sugalvojau pagaliau ir tau kažką gražaus parašyti. Esi man vienas iš brangiausių žmogučių. Apie mane žinai, ko gero, daugiau nei kas kitas. Vertinu Tavo palaikymą ir patarimus, nors ir ne visada jų paklausau. Na, bet žinai mane, kur aš Tau paklausysiu, darau, kaip širdis liepia ir paskui gailiuosi. Dažniausiai. Iš tikro labai džiaugiuosi, kad jau šitiek metų mes esame tokie geri draugai, nepaisant visų tų mūsų pykčių. Mes esam labai panašūs, bet tuo pačiu ir skirtingi žmogeliai, todėl be nesutarimų neapsieinam. Bet gal taip ir įdomiau. Su Tavim visada yra apie ką pakalbėti, valandų valandas galime ginčytis dėl kažko ir galiausiai pamiršti dėl ko iš viso ginčijomės.Visada džiaugiuosi galėdama Tau padėti ar patarti. Kad ir kas būtų, žinok, aš noriu, kad Tu būtum iš tikro laimingas ir aš visada džiaugsiuos už Tave ir tavo laimę.

Man patinka

O man patinka kartais nustebinti mylimus žmones rankų darbo niekučiais. Geriausia padėka - šypsenos...

Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra

Jei manęs visai nėra

Dar truputį ir užsižiebs žvaigždės, išplauks mėnuo ir nuplauks pasisiūbuodamas virš tylių rudens laukų. Vėliau mėnulis užsuks į mišką, užtruks truputį, pakibęs aukščiausios eglės viršūnėje, ir tada jį pamatys Ežiukas su Meškiuku.
- Pažvelk, - pasakys Ežiukas.
- Aha, - pasakys Meškiukas. O mėnulis pakils dar aukščiau ir užlies žemę savo šalta, blausia šviesa.
Taip buvo kiekvieną vakarą šį giedrą šaltą rudenį. Ir kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku rinkosi tai pas Ežiuką, tai pas Meškiuką ir apie ką nors kalbėdavosi. Štai ir šįvakar Ežiukas pasakė Meškiukui:
- Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą!
Meškiukas linktelėjo.
- Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti.
- O tu kur?
- Manęs nėra.
- Taip nebūna, - pasakė Meškiukas.
- Aš irgi taip manau, - pasakė Ežiukas. - Bet štai staiga - manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi?
- Eisiu pas tave.
- Kur?
- Kaip - kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: "Kodėl tu neatėjai, Ežiuk?" O tu sakysi...
- Tai kvailas! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra?
- Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane. Parbėgsiu namo. A-a, tu čia! Ir pradėsiu...
- Ką?
- Barti!
- Už ką?
- Kaip už ką? Už tai, kad nepadarei, kaip tarėmės.
- O kaip tarėmės?
- Iš kur aš žinau? Bet tu turi būti arba pas mane, arba savo namuose.
- Bet manęs visai nėra, supranti?
- Bet štai gi tu sėdi!
- Aš dabar sėdžiu, o jeigu manęs visai nebus, kur tada aš būsiu?
- Arba pas mane, arba pas save.
- Taip bus, jeigu aš esu.
- Na, taip, - pasakė Meškiukas.
- O jeigu manęs visai nėra?
- Tada tu sėdi prie upės ir žiūri į mėnulį.
- Ir prie upės nėra.
- Tada tu kur nors išėjai ir dar negrįžai. Aš nubėgsiu, apieškosiu visą mišką ir tave rasiu!
- Tu jau viską apieškojai, - pasakė Ežiukas. - Ir neradai.
- Bėgsiu į kitą mišką!
- Ir ten nėra.
- Perversiu viską aukštyn kojom ir tu atsirasi!
- Nėra manęs. Niekur nėra.
- Tada, tada... Tada išbėgsiu į lauką, - pasakė Meškiukas. - Ir suriksiu: "E-e-e-ži-u-u-k!", tu išgirsi ir atsakysi: "Meški-u-u-k!…" Va.
- Ne, - pasakė Ežiukas. - Manęs nė truputėlio nėra. Supranti?
- Ko prie manęs pristojai? - supyko Meškiukas. - Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?
- Ne, tu - esi; o manęs - nėra.
Meškiukas nutilo ir paniuro.
- Na, Meškiuk!..
Meškiukas neatsakė.
Jis žiūrėjo, kaip mėnulis, pakilęs aukštai virš miško, lieja ant jų su Ežiuku savo šaltą šviesą.

Sergej Kozlov

Nerealus kūrinys. Jį skiriu visiems mylimiems draugams, nes be Jūsų, nebūtų ir manęs.

Belaukiant švenčių

Vieną vakarą išsitempiau mamą į miestą pažiūrėti kaip viskas papuošta ir šiaip pasivaikščioti. Apėmė tokia šventiška nuotaika viską pamačius. Paskui nuėjome į mūsų labai mėgstamą kavinę sušilti ir paplepėti. Geras vakaras.

Kas miela širdžiai

Pirmąją Kalėdinę dovanėlę gavau iš dailės mokytojos. Jau ko ko, bet šito tai nesitikėjau. Gavau nerealiai mielą mini molbertuką, kuris telpa delne ir 5x8 drobytę. Sako "Vienai iš ryškiausių mano žvaigždelių". Taaaaaaaip miela. Ji pati geriausia mokytoja kokią tik esu sutikus, visada mane įkvepia kurti... :)