Kas ta tikra laimė?

Savo paprastame gyvenime vis sutinku nuostabių žmonių, kurie vėl ir vėl suteikia vilties, priverčia patikėti, kad viskas aplink nėra taip jau blogai, kad yra nemažai žmonių, kurie iš tikro vertina savo Tėvynę, ja rūpinasi ir stengiasi dėl jos išsaugojimo. Taip gera klausytis žmonių, kurie su tokiu užsidegimu kalba apie tai, kas yra jiems gyvenime svarbiausia. Ne turtai, ne mašinos ar titulai, kurie galiausiai gyvenime nieko nebereikš, yra tai, ko turėtume gyvenime siekti. Kaip manote, kas bus gyvenime laimingesnis, ar turtuolis gyvenantis užsienyje su gražuole, kuri yra su juo vien tik dėl jo pinigų, ar žmogus gyvenantis savo tėvynėje, gerbiantis ją, turintis mylimą antrąją pusę, neatsižvelgiant į jų finansinį statusą, išsilavinęs ir siekiantis savo tikslų gyvenime? Jei atsakėte, kad pirmasis bus laimingesnis, galite toliau nesivarginti skaityti mano blogą.
Greitai visi galėsite įsitikinti, kaip nedidelė, bet drąsi, darbšti ir kūrybinga žmonių grupelė, sugeba padaryti kažką nepakartojamo. Šios akimirkos laukiau su nekantrumu visus metus. Vasario 16-oji jau ne už kalnų, todėl visus nuoširdžiai kviečiu tą dieną į eitynes, skirtas Valstybės atkūrimo dienai pažymėti, kurios prasidės 14:30 val. Ramybės parke, Kaune. Reginys nusimato tikrai nepakartojamas. Tokio vienybės ir pasididžiavimo jausmo nepajausite niekur kitur. Tai gali suprasti žmonės, tik sudalyvavę tokiame renginyje. Lietuva verta tinkamo pagerbimo, tokią svarbią Jai dieną. Gaila, ne visi tai teisingai supranta...
Juokinga ir graudu darosi, išgirdus daugumos aplinkinių nuomonę, apie patriotų judėjimą Lietuvoje. Neonaciai, fašistai,... daug tokių klaidingų apibūdinimų apie mus tenka išgirsti, o paklausus, kodėl jie tai sako, atšauna: "Nes jūs tokie esat". Jokių argumentų, nieko... Siaurapročiai net nesivargina iš tikro pasidomėti, kaip kas yra, vadovaujasi nuogirdomis, kurios yra iš viso nieko vertos. Aš visiems tokiems pasiūlau iš tikro pasidomėti tuo, o paskui apie tai šnekėti, tada bent jau protingesni atrodys... Kai kurie sugeba prisirinkti argumentų, kurie iš tikro taikomi kitiems judėjimams ar organizacijoms, bet kažkokiu mistiniu būdu yra "priklijuojami" mums. Deja, eiliniai laikraštukai ne informuoja, o suklaidina ir dezinformuoja žmones, todėl ir kyla priešiškumas ir nesusipratimai. Dauguma žmonių nelinkę kritiškai mąstyti, jie viską priima kaip teisybę, net nepagalvodami kas rašo ar nuperka tam tikrus straipsnius. Kuo mes, patriotai, esame neonaciai? Dėl pavienių žmonių sapalionių, negalima spręsti, kad esame iš tikro tokie. Čia tas pats, kas sakyti, kad visi vyrai yra pedofilai, nes yra tokių vyrų. Patys matote, kaip apgailėtinai atrodo tokie nepagrįsti teiginiai.
Ne tam mūsų protėviai aukojo gyvybes dėl mūsų Tėvynės, kad dabar ji būtų išparduota kitataučiams, kuriems ji nieko daugiau, negu žemės plotelis, nereiškia. Ne tam tiek lietuvių kraujo pralieta, kad dabar Lietuva būtų negerbiama pačių lietuvių. Žmonės negerbiantys savo Tėvynės yra neverti joje gyventi.
Vieno dėstytojo konspektuose atradau tikrai teisingų minčių, priverčiančių susimąstyti, kas mums turi būti svarbiausia gyvenime:
"Ar nebus taip, kad penkiolika egzodo metų žymi tam tikrą savosios lemties laisvės ieškančiųjų ir savojo gyvenimo scenarijus rašančiųjų klajonių ciklą. Anuo metu – devyniasdešimtaisiais- jauniausiems jau įpusėjo ketvirtoji dešimtis, o tai reiškia, kad jau palypėta į aukštesnes Maslow‘o piramidės pakopas. Anų laikų pagyvenę jaunuoliai dabar jau visai žili- pajėgūs suprasti, jog tarp turto, prasmės ir nuobodulio nėra didelių atstumų, o santaika su savaisiais gyvenimais neužsimezga tik per elektroninį ryšį. Ilgesio akordai veda prie giminės artumo, prie pasimatymo su atitolusiais draugais, prie vaikystės meilės prisiminimo; jie pliūpteli klasiokių  susitikimų pokyliuose kaimo turizmo sodybose arba šurmuliuojančiame bare apkabinus keliolika metų nematytą draugą. Refresh in Lithuania. Juk viskas pasidaro taip paprasta, kai nusimetama amžinai gyvent susiruošusio žmogaus kaukė. Jei taip atsitinka ir susivokiama, kad baisiausia, kas mūsų laukia- tai nuobodulys ir beprasmybė, sugrįžimas tampa viltimi." ~ Prof.E.Aleksandraviciaus

Ir vis dėl to, nėra jokios vietos pasaulyje artimesnės už savo gimtinę, namus, Tėvynę...

Nesenai pradėjau skaityti Edmundo Girskio knygą "Keturi" ir jau iš pirmųjų jos puslapių supratau, kad tai puiki knyga, verta dėmesio. Teisingo žmogaus - teisingos ir mintys. Man tikrai labai įdomu, nuo ko prasidėjo visa tai, kur dabar esu ir aš pati...

Mano gyvenimo tikslas, norint būti laimingai, yra būti išsilavinus, mylėti ir būti mylima, matyti laimingus ir sveikus mylimus žmones, gyventi Tėvynėje ir dėl jos stengtis kiek galiu, dirbti mylimą darbą ir būti sveikai. O ko gi daugiau gali žmogui reikėti? Pinigai kaip greitai ateina, taip pat greitai ir dingsta, užsienyje gyvendamas niekada nesijausi toks savas ir reikalingas kaip Tėvynėje, grožis su amžiumi išblės, o meilės, laimės ir Tėvynės iš Tavęs niekada niekas neatims, jei už tai kovosi iš visos širdies.