Asmenybės formavimasis

Žmogus iš prigimties negali vystytis ir tobulėti pats vienas. Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu mus lydi tam tikri asmenys, kurie mums padeda vystytis ir tobulėti psichologiškai. Taip formuojasi mūsų emocinis intelektas, kuris neretai gyvenime tampa svarbesnis net už IQ. Pradžioje gyvenimo mums padeda tėvai, jie būna praktiškai vienintelis mūsų matomas pavyzdys. Vėliau mūsų pavyzdžiais tampa mokytojai, galiausiai draugai, bendraamžiai, kolegos. bet kokiu gyvenimo laikotarpiu mes nebūname vieni. Bene didžiausią įtaką mūsų gyvenime, vis dėl to, padaro draugai, nes jais mes labiausiai pasitikime, su jais praleidžiame daugiausiai laiko. Taigi artimus draugus turime rinktis tikrai labai atsakingai. Kokius draugus turėsime pagrindiniu asmenybės formavimosi laikotarpiu, greičiausiai, tapsime labai panašūs į juos. Paaugliai dažniausiai ima pavyzdį iš kiek vyresnio draugo, kuris jų akimis atrodo "kietas", neatsižvelgdami į tai, kaip tai yra kvaila. Jei jaunuolis pradeda mokytis iš tokio žmogaus, tai būtinai bus perimtos pačios blogiausios vyresniojo savybės. Neretai "mokiniai" savo "mokytojus" gerokai pranoksta ir tampa dar didesniais chamais. Jeigu pavyzdys būna geras ir paauglys auga aplinkoje, kur vertinama moralė, mažai tikėtina, kad jis pasuks klystkeliais. Deja, blogų pavyzdžių yra daugiau, todėl daugėja ir amoralių žmonių. Blogas pavyzdys greičiau patraukia psichologiškai nesusiformavusio paauglio dėmesį, nes dažniausiai tai mato aplinkui save. Laimei, anksčiau ar vėliau žmogus suvokia, kad tokiu amoraliu elgesiu nieko gero nei sau nei kitiems nepasieks. Tai pastebėti padeda aplinkiniai žmonės, geras jų pavyzdys ir netgi tokia jėga kaip "karma". Tikiu ja, nes ne kartą, ne du ir ne tris ji puikiausiai parodė savo galią tokiems asmenims. Taigi, tapti geru žmogumi niekada nevėlu, tereikia pripažinti savo klaidas (jei jų buvo), bandyti jas ištaisyti, atsiprašyti įskaudintų žmonių ir toliau gyventi gyvenimą pagal tinkamas moralines normas ir mokyti kitus gerumo.

Žmogaus poreikiai

Žmogus savo gyvenime turi daugybę poreikių ir augant tų poreikių vis daugėja, o visi tie poreikiai kyla iš naujos stimuliacijos trūkumo. Egzistuoja dvi poreikių rūšys: tai baziniai ir išvestiniai poreikiai. Bazinių poreikių, t.y. maistas, oras, vanduo ir t.t..., mes negalime ignoruoti nes be jų mes tiesiog neišgyventume. Žmogus iš prigimties yra linkęs stengtis greitai ir efektyviai patenkinti savo bazinius poreikius. Šios rūšies poreikius galima patenkinti pilnai. Abiejų rūšių poreikių būtinumą puikiai parodo "užteks, nebereikia" principas. Baziniai poreikiai - turi ribą užteks, bet neturi ribos nebereikia, jei to negauna. Išvestiniai poreikiai - neturi ribos užteks, jei gauna tai nori daugiau ir daugiau, bet turi ribą nebereikia, jei to negauna tai gali gyventi ir be to. Šis principas mums puikiai padeda atsirinkti, kokie mūsų poreikiai gyvenime yra būtini, o kurie yra tiesiog trumpalaikės užgaidos. Jeigu kažkas yra būtina tam, kad išgyventum ar liktum sveikas, tai yra bazinis poreikis, o be išvestinių poreikių mes galime pilnai išgyventi. Jei tai suvoktų kiekviena moteris, nes jos dažniausiai susiduria su šia problema, sutaupytume labai daug. Bet deja, šiuolaikinis gyvenimo būdas mums įteigė, kad be išvestinių poreikių mes negalime išgyventi, nors tai ir yra netiesa.
Žmogus veikia pagal mažiausio pasipriešinimo dėsnį, jis daro tai, kas reikalauja mažiausio kiekio pastangų. Tokiu atveju, kai žmogus visai nesistengia nieko daryti, labai didelė grėsmė "užsikrėsti" nuoboduliu, o tai yra labai pavojinga žmogui. Kuo nuobodžiau yra, tuo radikalesnėmis tampa priemonės tai pakeisti. Tada jaunimas gali prieiti net iki nusikalstamos veiklos, patyčių ir kitokių blogybių. Nauja stimuliacija yra labai svarbi kiekvienam žmogui.
Žmogus turi tris pagrindinius socialinius poreikius, tai : dėmesys, pagarba ir rūpinimasis. savaime aišku yra tai, kad svarbiausi poreikiai yra tie kurie yra nepatenkinti. Esant dideliam pirmojo poreikio, dėmesio, trūkumui, žmogus mažiausių pastangų reikalaujančiu būdu stengiasi jo gauti. Kraštutiniu atveju žmogui bet koks dėmesys tampa geresniu dėmesiu nei jokio. Tai yra viena iš didžiausių žmogaus klaidų. Žmogus bet kokia kaina siekia dėmesio, neretai tai tampa savęs nepriežiūra ar žalojimu, nes tam reikia mažiausio kiekio pastangų ir tai susilaukia daugiausiai dėmesio. Geriausiu atveju žmogus dėmesio sieks tinkamomis priemonėmis, kaip dėmesio suteikimu kitiems, gerais darbais, meniniais ar moksliniais sugebėjimais ir panašiai. Kai bus patenkintas šis poreikis, žmogus sieks patenkinti kitą svarbų, pagarbos, poreikį. Tai pasiekti tikrai nėra labai lengva, bet stengiantis įmanoma viskas. Stengimasis būti geresniu už kitus gali užtarnauti norimą pagarbą. Paaugliai yra skatinami gerai elgtis per pagarbos poreikį: gerai elgsiesi - tėvai tave gerbs. Kai pagarbos poreikis yra patenkintas, tada žmogus siekia to, kad juo rūpintųsi. Tai yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių.

Sėkmingo darbo organizavimas

Nenuostabu, kad dažnai tenka susidurti su žmonių neveiksnumu, nenoru, prisidėti prie organizavimo, nenoru dalyvauti renginiuose. Tai, iš esmės, yra suprantama. kaip žmonės yra neįvertinami už savo darbus ar jų veiksmais iš viso nesidomima, visai logiška, kad jie neturi motyvacijos veikti. Čia bandysiu nusakyti faktus skatinančius ir demotyvuojančius žmones aktyviai dalyvauti organizacijos veikloje.

• Žmogus neturi jaustis išnaudojamas.
• Jam turi būti smagu dirbti.
• Jis turi būti gerbiamas.
• Jis turi būti įvertintas.
• Jo klaidos neturi būti prikaišiojamos, o gražiai paaiškinama.
• Žmogui, kuris pilnai visko nesupranta, turi būti konkrečiai išdėstyta užduotis.
• Pagyrimai dar niekam nepakenkė, o atvirkščiai.
• Premijos, pagerbimas.
• Nuopelnai neturi būti pamiršti. 
• Iniciatyvos turi būti remiamos.
• Į projektus įtraukti kuo daugiau žmonių.
• Bendradarbiavimas, komandinis darbas.
• Draugiškumas.
• Pagalba, patarimai, pasidalijimas patirtimi.
• Skatinimas.

Kol kas tiek. Jei kas dar turit minčių, parašykite komentaruose.

Nepasiduoti

Gyvenimas mane išmokė niekad nepasiduoti. Aišku, būna juodų dienų, dar PMS sujaukia protą retkarčiais, bet šiaip nesu linkus visiškai prarasti vilties. Taip pati gyvenu ir bandau kitiems padėti neprarasti tos vilties, kad vis dėl to ateityje ateis geras metas, kai būsi laimingas žmogus. Be pastangų, aišku, nieko nebus. pirmiausia reikia susitvarkyti savo "galvoje", susidėlioti jausmus, norus, prioritetus, viską. Be paprasčiausios tvarkos ir organizuotumo nieko gero nesigauna, žinau iš patirties. Dauguma žmonių praranda viltį, nes tiesiog niekuo netiki. Kartais reikia patikėti tokiais dalykais, kurie yra sunkiai paaiškinami arba visiškai nepaaiškinami, kad tai paskatintų toliau judėti gyvenimu. Net jeigu tai ir yra keisti sutapimai... kaip pavyzdžiui Karma, kuri man gyvenime apsireiškė ne kartą ir ne du. Gal tai tik sutapimais, bet aš tikiu...
Juokinga ir graudu žiūrėti į gyvenimo "visažinius", turinčius didžiulę gyvenimo patirtį, bet vis tiek savo laimės trūkumą bandančius užkišti naujais kompiuteriais, telefonais, mašinomis, kelionėmis ir vienadieniais nuotykiais. Laimės juk nenusipirksi. Per tiek laiko jau turėjo tai suprasti, bet deja. Ir tada prasideda verkšlenimai, kad laimės ir meilės nėra, kad mirs vieni ir nelaimingi, nors nepajudina nei piršto, kad tai pasikeistų. Tai ar iš viso verta tokiems bandyti padėti? Labai daug nervų tai kainuoja.

Pabaiga - nauja pradžia

Praeitą naktį man teko priimti vieną iš sunkiausių sprendimų gyvenime, atsisakyti to, bet ko kažkada atrodė, kad negalėsiu toliau normaliai gyventi. Bet teko tai padaryti. Daug metų trunkantis abipusis skausmas turėjo kažkada gi baigtis. Viskas baigėsi ne taip gražiai, kaip tikėjausi, bet jau nieko nepadarysiu. Tiesą sakant, kažkiek palengvėjo, bet tuo pačiu ir labai liūdna. Ne kartą buvo apėmęs toks jausmas, kad noras būti su tuo žmogumi ir noras viską baigti, buvo visiškai lygūs. Visas žmogaus gerumas, buvo tiesiogiai proporcingas jo ydoms. Pačiai irgi trūko ryžto... Jeigu su žmogum patyriau daugiau skausmo nei laimės, tai, matyt, yra ženklas. Taigi, viskas tik į gerą. Tokia pabaiga, tai yra nauja pradžia ... ! ?