Gyvenimas mane išmokė niekad nepasiduoti. Aišku, būna juodų dienų, dar PMS sujaukia protą retkarčiais, bet šiaip nesu linkus visiškai prarasti vilties. Taip pati gyvenu ir bandau kitiems padėti neprarasti tos vilties, kad vis dėl to ateityje ateis geras metas, kai būsi laimingas žmogus. Be pastangų, aišku, nieko nebus. pirmiausia reikia susitvarkyti savo "galvoje", susidėlioti jausmus, norus, prioritetus, viską. Be paprasčiausios tvarkos ir organizuotumo nieko gero nesigauna, žinau iš patirties. Dauguma žmonių praranda viltį, nes tiesiog niekuo netiki. Kartais reikia patikėti tokiais dalykais, kurie yra sunkiai paaiškinami arba visiškai nepaaiškinami, kad tai paskatintų toliau judėti gyvenimu. Net jeigu tai ir yra keisti sutapimai... kaip pavyzdžiui Karma, kuri man gyvenime apsireiškė ne kartą ir ne du. Gal tai tik sutapimais, bet aš tikiu...
Juokinga ir graudu žiūrėti į gyvenimo "visažinius", turinčius didžiulę gyvenimo patirtį, bet vis tiek savo laimės trūkumą bandančius užkišti naujais kompiuteriais, telefonais, mašinomis, kelionėmis ir vienadieniais nuotykiais. Laimės juk nenusipirksi. Per tiek laiko jau turėjo tai suprasti, bet deja. Ir tada prasideda verkšlenimai, kad laimės ir meilės nėra, kad mirs vieni ir nelaimingi, nors nepajudina nei piršto, kad tai pasikeistų. Tai ar iš viso verta tokiems bandyti padėti? Labai daug nervų tai kainuoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą