Daug kas manęs dėl to nesupranta, bet man nuoširdžiai rūpi kiti žmonės. Rūpi draugai, pažįstami, šeima... O liūdniausia yra tai, kad geri žmonės nukenčia dažniausiai. Man labai sunku matyti žmones, kurie man rūpi, praradusius viltį, kad gali būti žmonių, kuriems jie nuoširdžiai rūpėtų, kad iš viso egzistuoja toks dalykas kaip šilti, nesavanaudiški jausmai, meilė, prisirišimas, švelnumas. Liūdna matyti nelaimingus, vienišus žmones, kuriems iki paprasčiausios laimės trūksta tik lašelio tikėjimo žmogiškumu, kažko šalia, kas juos vertintų... Jie tiesiog atsitveria nuo viso pasaulio didžiule šalta siena, neprisileidžia nieko arčiau savo širdies ir vidinio pasaulio vien tik dėl to, kad bijo būti įskaudinti. Akivaizdu, aš žinau, ką reiškia būti įskaudinta, tai tikrai yra tokia patirtis, kurios daugiau gyvenime išgyventi nenorėčiau. Žinau, kaip sunku yra neprarasti vilties, kad žmogiškumas vis dar egzistuoja. Tikrai sunku, bet įmanoma. Visa tai juk vardan laimės...
Bendraudama su įvairiais žmonėmis pastebėjau, kad nors ir koks šaltas žmogus bebūtų, visiems reikia šilumos ir švelnumo. Kad ir koks žmogus būtų uždaras, bet ir jam reikia romantikos... Aš puikiai matau, kaip žmogaus akys pradeda žibėti paėmus jį už rankos... Paprasčiausias pasivaikščiojimas ir nuoširdus pokalbis gali suteikti tiek laimės žmogui, kiek jis net nesitiki... Nuoširdumas, tai raktas į šviesesnį rytojų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą