Gražiausias gyvenimo laikotarpis

Vaikystė yra gražiausias, šviesiausias ir dažnai maloniausias gyvenimo laikotarpis. Tai įvairių atradimų, nuotykių ir emocijų metas. Ji prabėga labai greitai, bet gražiausios jos akimirkos išlieka atminty visą likusį gyvenimą. Vaiko gyvenimas yra daug įdomesnis už suaugusiųjų. Mažylis daug ką išbando pirmą kartą, mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti aplinką kurioje gyvena, pažinti save patį. Jis tiesiog veržiasi tobulėjimo link.

Mano vaikystės prisiminimai gana ryškūs. Ji buvo labai linksma ir kupina nuotykių. Daugiausia prisimenu nuotykių iš kaimo. Kaip vaikščiodavom kalnais, važinėdavom dviračiais ir kažkokiom keistom vaikiškom mašinėlėm. Visą vaikystę mane supo brangiausi žmonės: tėvai, seneliai, brolis, pusseserės ir pusbroliai. Kartu su jais sutikau gražiausias vaikystės akimirkas. Aš to niekada nepamiršiu... Pamenu kaip kaime su broliu, pussesere ir pusbroliais važinėjomės dviračiais. Vieną kartą važiavau nuo stataus kalno ir netikėtai atsidūriau pievoje. Dviratis krito į vieną pusę, o aš į kitą. Traumų tą kartą išvengiau ir iš šito nutikimo visi smagiai pasijuokėme. Kitą kartą viskas buvo ne taip laimingai. Nesuvaldžiusi dviračio ant žvyruoto kalniuko verčiausi ir prasiskėliau antakį. Nebuvo labai baisu, bet randas iki dabar primena man tą nutikimą. Kai pusbrolis nusipirko fotoaparatą ėjome į kalnus fotografuoti. Tai tapo šiokia tokia mūsų tradicija. Net ir dabar, kai nuvažiuojame į kaimą ir jeigu turime laiko, nueiname į kalnus pafotografuoti nuostabių vaizdų. Ten vaikščioti gana sunku, bet kai buvau maža, pusbrolis visada man padėdavo. Su tėvais daug keliaudavome, ypač vasarą. Stengėmės aplankyti visą Lietuvą. Važiavome į Vilnių, Kernavę, Elektrėnus, Šiaulius, prie visokiausių ežerų ir dar į daug vietų kurių nepamenu. Pajūryje gyvena mano teta, todėl ten važiuodavome ypač dažnai. Labai mėgau maudytis, todėl ten man labai patikdavo. Šaltuoju metų laiku būdavome namie. Su tėvais statydavome sniego senius ir visokias tvirtoves. Eidavome pasivažinėti rogutėmis nuo netoli esančio kalniuko su kaimynais ir draugais. Šventes sutikdavome namuose, po to važiuodavome į kaimą. Žiemos pabaigtuves sutikti važiuodavome į Rumšiškes, kur kiekvienais metais vyksta Užgavėnių šventės. Nerūpestingoji vaikystė prabėgo labai greitai. Prasidėjo mokslai, atsirado nauji draugai ir pažįstami. Pradinėse klasėse buvo nesunku mokytis, todėl ir į mokyklą eiti man patiko. Ten mes daugiau žaisdavome ir išdykaudavome, negu mokydavomės. Mergaitės varžydavosi tarpusavyje kurios lėlė gražesnė, kai tuo tarpu berniukai lenktyniaudavo ir kitaip bandydavo įrodyti savo pranašumą. Kasdienybę praskaidrindavo mokykliniai renginiai ir šventės. Nuo pat pirmųjų metų mokykloje, su viena klasioke ypač susidraugavome. Nors ir daug visko tarp mūsų nutiko per visus tuos metus, dar ir dabar esame labai geros draugės. Būdama mažu vaiku, norėjau kuo greičiau suaugti, bet dabar geriau pagalvojus, vaikystė buvo gražiausias mano gyvenimo laikotarpis ir gaila, kad ji taip greitai praėjo. Tada viskas buvo daug paprasčiau. Bet laikas nestovi vietoje. Jis lekia nusinešdamas gražiausius mūsų gyvenimo metus ir nieko čia nepakeisi. Taip turi būti. Gyvenkime taip, kad visada turėtume ką prisiminti...

Katiliai. Su mama, broliu ir pusseserėm:

Rokai. Su broliu:

Palanga. Aš, tėtis ir brolis:
Pas mus namie. Aš, brolis, pusseserė ir pusbrolis: