Gyvenimas mane išmokė niekad nepasiduoti. Aišku, būna juodų dienų, dar PMS sujaukia protą retkarčiais, bet šiaip nesu linkus visiškai prarasti vilties. Taip pati gyvenu ir bandau kitiems padėti neprarasti tos vilties, kad vis dėl to ateityje ateis geras metas, kai būsi laimingas žmogus. Be pastangų, aišku, nieko nebus. pirmiausia reikia susitvarkyti savo "galvoje", susidėlioti jausmus, norus, prioritetus, viską. Be paprasčiausios tvarkos ir organizuotumo nieko gero nesigauna, žinau iš patirties. Dauguma žmonių praranda viltį, nes tiesiog niekuo netiki. Kartais reikia patikėti tokiais dalykais, kurie yra sunkiai paaiškinami arba visiškai nepaaiškinami, kad tai paskatintų toliau judėti gyvenimu. Net jeigu tai ir yra keisti sutapimai... kaip pavyzdžiui Karma, kuri man gyvenime apsireiškė ne kartą ir ne du. Gal tai tik sutapimais, bet aš tikiu...
Juokinga ir graudu žiūrėti į gyvenimo "visažinius", turinčius didžiulę gyvenimo patirtį, bet vis tiek savo laimės trūkumą bandančius užkišti naujais kompiuteriais, telefonais, mašinomis, kelionėmis ir vienadieniais nuotykiais. Laimės juk nenusipirksi. Per tiek laiko jau turėjo tai suprasti, bet deja. Ir tada prasideda verkšlenimai, kad laimės ir meilės nėra, kad mirs vieni ir nelaimingi, nors nepajudina nei piršto, kad tai pasikeistų. Tai ar iš viso verta tokiems bandyti padėti? Labai daug nervų tai kainuoja.
2013 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis
Pabaiga - nauja pradžia
Praeitą naktį man teko priimti vieną iš sunkiausių sprendimų gyvenime, atsisakyti to, bet ko kažkada atrodė, kad negalėsiu toliau normaliai gyventi. Bet teko tai padaryti. Daug metų trunkantis abipusis skausmas turėjo kažkada gi baigtis. Viskas baigėsi ne taip gražiai, kaip tikėjausi, bet jau nieko nepadarysiu. Tiesą sakant, kažkiek palengvėjo, bet tuo pačiu ir labai liūdna. Ne kartą buvo apėmęs toks jausmas, kad noras būti su tuo žmogumi ir noras viską baigti, buvo visiškai lygūs. Visas žmogaus gerumas, buvo tiesiogiai proporcingas jo ydoms. Pačiai irgi trūko ryžto... Jeigu su žmogum patyriau daugiau skausmo nei laimės, tai, matyt, yra ženklas. Taigi, viskas tik į gerą. Tokia pabaiga, tai yra nauja pradžia ... ! ?
2013 m. rugsėjo 1 d., sekmadienis
Netikėta patirtis

Pirmą kartą išgirdus atrodė viskas labai sudėtinga, bet vakarui įpusėjus viskas pasidarė labai aišku ir smagu. Dalyviai buvo ne tik studentai, bet ir dėstytojai ir dar aukštesnes pareigas užimantys asmenys. vakaras praėjo tikrai labai smagiai ir įdomiai, su gera nuotaika, puikiomis dainomis, varžybomis, bausmėmis už nusižengimus ir įdomiais pokalbiais. Tai buvo tikrai išskirtinė gyvenimo patirtis, kurios dar ilgai nepamiršiu.
2013 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis
Tuštybės karnavalas
Broliai ir sesės, iš kur tiek tuštybės pasaulyje? Iš tikro labai jau keista, galvojau, kad esu kiek kitokioje aplinkoje, bet pasirodo, kaip dažnai pasitaiko, pervertinau situaciją. Vis šlykščiau darosi girdėti ir matyti žmones, kuriems prioritetas yra "papai" ir "šikna". Jie varvina seilę žiūrėdami į visokiausių plastinių operacijų aukų nuotraukas ir video, kurios paaukojo savo natūralų grožį, pardavė save dėl populerumo. Nieko tikro tokiuose žmonėse. Netikra krūtinė, "pripūstos" lūpos, pašalinti keli šonkauliai ir dar daugybė kitų kūno modifikacijų susilaukia daugiau dėmesio negu nuoširdus, geras žmogus. Sako moterys ne žmonės, jos tiesiog dabar laikomos "daiktais", mėsa patrankoms... Prisiminiau tokį pasakymą, kuris labai tinka apibūdinti dabartinę mano situaciją: Reality hits you hard. Apkalbos, šmeižtas, apgavystės, neištikimybė, melas, nepagarba kitam žmogui, prievarta, pasinaudojimas kitu žmogumi tampa kasdieniškais ir priimtinais dalykais. Visa tai dabar matau iš arti ir tai tikrai kelia siaubą. Koks pasaulis vis dėl to yra "tuščias". Tobulų žmonių fabrikas prigamina mases "tobulų" individų, bet yra pamirštami svarbiausi dalykai, tai žmogaus asmenybė, vertybės, visas žmogaus vidus, o be jo tie individai tampa jau nebe žmonėmis, jie yra tiesiog robotai, turinys vieną vienintelę programą: malonumai-savanaudiškumas-pinigai. Daugiau nieko tokiems nebereikia. O kam jiems, savanaudžiam, stengtis dėl kitų žmonių, dėl šeimos, dėl savo Tėvynės..? Jie apart savęs daugiau juk nieko nemato. Gailiuosi, kad gyvenu tokiam pasaulyje, kur dauguma žmonių yra tokie. tikrų, nuoširdžių, iš tikro gerų žmonių liko tik vienetai. Tai yra nykstanti rūšis, kurią ir toliau naikina toks savanaudiškumas, kosmopolitizmas, iškypėliškos moralinės normos... Vis dažniau kyla tokios mintys kaip: Kaip aš čia papuoliau, iš kur mano aplinkoje tiek moralinių invalidų, kaip visa tai pakeisti, sutvarkyti..? Tikrai nuoširdžiai gaila tikrai gerų žmonių, kurie įklimpsta tokioje nežmoniškoje aplinkoje.
2013 m. liepos 31 d., trečiadienis
Sociopatai ir tuo didžiuojasi
Kad ir kiek laiko praeitų, kai kurie dalykai niekaip nepasimiršta. Dar iki dabar nesuprantu, kaip normalus žmogus galėtų taip pasielgti. Greičiausiai aš pervertinu žmones... Aš suprantu, žmonės kartais padaro klaidų, visi juk klystam, bet po to normalūs žmonės gailisi, bando ištaisyti savo klaidas... Čia ne tas atvejis. Tokios supuvusios moralės žmogus nieko nesigaili, tik teisia kitus, lyg būtų kažkas, kuris turėtų tokią teisę. Man labai įdomu, kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad jis visiškai pamirštų kas yra moralė. Tik sociopatas sugeba pasinaudoti žmogumi, pačiu sunkiausiu laikotarpiu gyvenime. O dar bandžiau žmogui padėti... Tokie įvykiai tikrai priverčia prarast tikėjimą žmogiškumu. Dar teko pastebėti ir kitų stiprių nusižengimų moralės normoms šiame žmonių tarpe. Ir kur aš patekau... Kuo toliau tuo baisiau būti tarp tokių žmonių...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)