Netikėta patirtis

Penktadienį po paskaitų, kurios mum kažkodėl prasidėjo savaite anksčiau, pastebėjau, kad universitete vyksta klubų ir organizacijų mugė, sugalvojau viską apžiūrėti. Dauguma klubų buvo matyti arba apie juos girdėjau, bet gyvenimo paįvairinimui sugalvojau jais geriau pasidomėti. Gerą įspūdį paliko ispanų ir prancūzų kalbos klubai, tikrai įdomūs žmonės ten susirinkę. Labai pralinksmino "Hashi" klubo berniukai. Paskui dėmesį patraukė dar viena organizacija, kažkuo išsiskirianti iš visų kitų, tokia rimta. Labai įdomiai pabendravau su organizacijos atstovais, sudalyvavau jų loterijoje ir iškeliavau namo. Po kelių valandų paskambino žmogus iš tos organizacijos ir pakvietė į išskirtinį renginį, negalėjau praleisti tokios progos. Vyko uždaras renginys, tikrai kitoks nei kiti. Dalyviai visi pasipuošę, nuotaika iškilminga, viskas labai įdomu. Po iškilmingų kalbų renginio "vedėjas" paaiškino vakarinės dalies taisykles, tik tada iš tikro supratau, kur aš patekau. Apie šitą renginį buvau girdėjusi labai seniai ir tikrai nesitikėjau, kad čia pateksiu.


Pirmą kartą išgirdus atrodė viskas labai sudėtinga, bet vakarui įpusėjus viskas pasidarė labai aišku ir smagu. Dalyviai buvo ne tik studentai, bet ir dėstytojai ir dar aukštesnes pareigas užimantys asmenys. vakaras praėjo tikrai labai smagiai ir įdomiai, su gera nuotaika, puikiomis dainomis, varžybomis, bausmėmis už nusižengimus ir įdomiais pokalbiais. Tai buvo tikrai išskirtinė gyvenimo patirtis, kurios dar ilgai nepamiršiu.

Tuštybės karnavalas

Broliai ir sesės, iš kur tiek tuštybės pasaulyje? Iš tikro labai jau keista, galvojau, kad esu kiek kitokioje aplinkoje, bet pasirodo, kaip dažnai pasitaiko, pervertinau situaciją. Vis šlykščiau darosi girdėti ir matyti žmones, kuriems prioritetas yra "papai" ir "šikna". Jie varvina seilę žiūrėdami į visokiausių plastinių operacijų aukų nuotraukas ir video, kurios paaukojo savo natūralų grožį, pardavė save dėl populerumo. Nieko tikro tokiuose žmonėse. Netikra krūtinė, "pripūstos" lūpos, pašalinti keli šonkauliai ir dar daugybė kitų kūno modifikacijų susilaukia daugiau dėmesio negu nuoširdus, geras žmogus. Sako moterys ne žmonės, jos tiesiog dabar laikomos "daiktais", mėsa patrankoms... Prisiminiau tokį pasakymą, kuris labai tinka apibūdinti dabartinę mano situaciją: Reality hits you hard. Apkalbos, šmeižtas, apgavystės, neištikimybė, melas, nepagarba kitam žmogui, prievarta, pasinaudojimas kitu žmogumi tampa kasdieniškais ir priimtinais dalykais. Visa tai dabar matau iš arti ir tai tikrai kelia siaubą. Koks pasaulis vis dėl to yra "tuščias". Tobulų žmonių fabrikas prigamina mases "tobulų" individų, bet yra pamirštami svarbiausi dalykai, tai žmogaus asmenybė, vertybės, visas žmogaus vidus, o be jo tie individai tampa jau nebe žmonėmis, jie yra tiesiog robotai, turinys vieną vienintelę programą: malonumai-savanaudiškumas-pinigai. Daugiau nieko tokiems nebereikia. O kam jiems, savanaudžiam, stengtis dėl kitų žmonių, dėl šeimos, dėl savo Tėvynės..? Jie apart savęs daugiau juk nieko nemato. Gailiuosi, kad gyvenu tokiam pasaulyje, kur dauguma žmonių yra tokie. tikrų, nuoširdžių, iš tikro gerų žmonių liko tik vienetai. Tai yra nykstanti rūšis, kurią ir toliau naikina toks savanaudiškumas, kosmopolitizmas, iškypėliškos moralinės normos... Vis dažniau kyla tokios mintys kaip: Kaip aš čia papuoliau, iš kur mano aplinkoje tiek moralinių invalidų, kaip visa tai pakeisti, sutvarkyti..? Tikrai nuoširdžiai gaila tikrai gerų žmonių, kurie įklimpsta tokioje nežmoniškoje aplinkoje.

Sociopatai ir tuo didžiuojasi

Kad ir kiek laiko praeitų, kai kurie dalykai niekaip nepasimiršta. Dar iki dabar nesuprantu, kaip normalus žmogus galėtų taip pasielgti. Greičiausiai aš pervertinu žmones... Aš suprantu, žmonės kartais padaro klaidų, visi juk klystam, bet po to normalūs žmonės gailisi, bando ištaisyti savo klaidas... Čia ne tas atvejis. Tokios supuvusios moralės žmogus nieko nesigaili, tik teisia kitus, lyg būtų kažkas, kuris turėtų tokią teisę. Man labai įdomu, kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad jis visiškai pamirštų kas yra moralė. Tik sociopatas sugeba pasinaudoti žmogumi, pačiu sunkiausiu laikotarpiu gyvenime. O dar bandžiau žmogui padėti... Tokie įvykiai tikrai priverčia prarast tikėjimą žmogiškumu. Dar teko pastebėti ir kitų stiprių nusižengimų moralės normoms šiame žmonių tarpe. Ir kur aš patekau... Kuo toliau tuo baisiau būti tarp tokių žmonių...

Apmąstymai | Ilgai kauptos mintys

Prireikė net kelių savaičių, kad atsigaučiau po sesijos. Kaip ir pirmąjį semestrą, taip ir šį, prieš sesiją užklupo labai emociškai sunkus laikotarpis. Toks jau tas kiaulystės dėsnis: jei jau užklumpa problemos - tai būtinai visos vienu metu. Galiausiai jos išsisprendžia arba atsideda, bet vis tiek širdy sunku būna. Toks metas labai tinkamas giliems apmąstymams, vis tiek nesimiega, kurti negaliu, išvis jokia normalia veikla užsiimti nepavyksta, tai tiesiog lieka daugybė laiko gerai viską apmąstyti.
Nesuprantu vieno dalyko ir, ko gero, gyvenime nesuprasiu, kodėl žmonės taip vertina tai, kad turi daug priešų? Iš šalies žiūrint tai čia gryniausias absurdas. Kam man tų priešų, jei ir taip galiu bendrauti su žmonėmis, kurie turi kitokią nuomonę nei aš, kodėl reikia juos versti priešais... Tai tikrai nereiškia, kad neturiu savo nuomonės, kaip kam gali pasirodyti. Tai reiškia, kad aš nekeliu nereikalingų dramų, nesiveliu į intrigas ir aferas. Todėl, gal ir atrodo žmonėms keista, kad mato mane praktiškai visose barikadų pusėse, nes aš visur matau kažką naudingo, verto dėmesio, kas verstų tobulėti ir siekti naujų tikslų. O dėl tų žmonių, kurie man yra kažką blogo padarę gyvenime, aš jų nelaikau priešais, jie man tiesiog yra NIEKAS.
Pažįstu gana nemažai žmonių, kurie gyvenime yra pasišventę vienam ir tiek vienam dalykui. Asmeniškai aš gerbiu idealistus, bet tuo pačiu ir jų nesuprantu. Nėra viskas aplink mus taip sutverta, kad keli idealistai sugebėtų pakeisti pasaulį ar, kad ir, savo šalį. Nėra sveika, pačiam žmogui, atsiduoti vien tik savo idėjoms, pamirštant poilsį, pramogas, pamirštant pasirūpinti pačiu savimi. Žmonės taip ilgai neištveria, palūžta ir fiziškai, ir psichologiškai... Perdegti labai lengva. Gyvena idealistas savo tokį gyvenimą ir staiga pastebi, kad nieko šalia nebeturi, draugai dingo, sukūrė šeimas, turi karjeras, rūpinasi savo gyvenimu, ateitimi, senatve... Nieko šalia nebėra. Tada žmogus ir susimąsto, kad gyvenimas yra įvairiapusiškesnis nei atrodė. Kad ir koks žmogus drąsuolis ar bejausmis norėtų atrodyti, nėra taip. Tie kurie slepia savo tikrus jausmus - kenčia stipriausiai, vieni, savo viduje...

Reikia gi žmogui su kuo nors išsišnekėti. Seniau turėjom religiją, kitokių nesąmonių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia.

— E.Hemingvėjus

Gyvenimas tikrai nėra vienpusiškas. Yra daugybė sričių, kurių nereikėtų pamiršti norint gyventi pilnavertį gyvenimą. Kad ir kaip daug kas būtų prieš, bet, mano nuomone, išsilavinimas yra labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime, tai yra pats pagrindas to, kokie mes būsime žmonės. Jokiu būdu nereikia to apleisti. Tai pati pradžia mūsų tobulėjimo. Dar vienas labai svarbus dalykai, tai mūsų idealai. Visi žmonės kažkuo tiki, yra už kažką, kiekvienas pasirenka savo. Aš asmeniškai, jau mokyklos laikais, pasirinkau savo kelią, kuo tikėti, už ką kovoti, ko siekti. Supratau kas man yra svarbu ir ko aš noriu siekti/pasiekti. Bet tikrai neapsistoju vien ties tuo. Toliau, žmogiškieji santykiai taip pat turi didelę reikšmę gyvenime. Kad ir koks kietaširdis žmogus norėtų atrodyti, nepaneigs, kad jam reikia žmogiškojo kontakto. Ir vis dėl to, šeima yra valstybės pagrindas. Taigi, ir to gyvenime tikrai neverta pamiršti.

Vyrai ir moterys pasižymi SKIRTINGOMIS savybėmis ir tik būdami kartu gali būti PILNAI efektyvūs.

 Savo pomėgių, svajonių ar tikslų taip pat negalima palikti nuošaly. Šie įdomūs gyvenimo epizodai tik paįvairina gyvenimą, priverčia susimąstyti, tapti įvairiapusiškesniem, pamatyti pasaulį kitu kampu ar nuo visko trumpam atsiriboti. Poilsis yra BŪTINAS visiems gyviems (norintiems tokiais ir likti) organizmams, čia jau savaime suprantama, deja, yra žmonių kurie ir tai pamiršta. Kad ir kaip tai galėtų atrodyti kai kuriems žmonėms, pramogos taip pat yra labai svarbu. Negyvensi gi visą laiką užsidaręs savo darbų ir iliuzijų pasaulėlyje, reikia kartais ir išeiti į žmones, pasilinksminti, atsipalaiduoti.

All work and no play makes Jack a dull boy.

Žinoma, negalima apleisti darbo/karjeros. Vien tik iš idealistinių idėjų šiame pasaulyje išgyventi neįmanoma. Reikia užsidirbti savo vietą po saule, nieko nėra už dyką, taigi sunkiu darbu turime užsitikrinti sau gyvenimą ir ateitį. Reikia daryti viską, kad senatvėje galėtume ramiai ir be rūpesčių gyventi, didžiuotis savo nuveiktais darbais, perduoti savo sukauptą gyvenimo patirtį ir išmintį savo vaikams bei anūkams.

Tenka matyti daug neteisybės aplink. Šmeižtas, neištikimybė, melas, pavydas, psichologinis smurtas... visa tai egzistuoja aplink mane. Kai tai manęs neliečia asmeniškai, aš lieku stebėtoja, stengiuosi nieko nekomentuoti, neaiškinti kaip turėtų būti, nes žinau, kad tokiais atvejais pats "gelbėtojas" dažniausiai lieka kaltas. Seniau stengdavausi padėti žmonėms, kol pati nenukentėjau, ne kartą, nuo tų pačių "gerų" žmonių. Tai sunaikino mano norą kam nors padėti, jei manęs tai neliečia - aš nesikišu. Gyvenime viskas galiausiai išaiškėja/susitvarko. Svarbiausia yra susitvarkyti savo aplinką, užsitikrinti sau tokį gyvenimą, kuriuo senatvėje galėtum didžiuotis... 

Tai, kas neduoda ramybės

Taip senai ką nors rašiau, kad net nežinau kaip ir pradėti. Bet paskutiniu metu galvoje susikaupė daugybė minčių, kurias norėtųsi sudėlioti į savas vietas... nes dabar jaučiu visišką chaosą. Tas apmąstymų laikotarpis jau baigia išvaryti iš proto. Šis straipsnis bus konkrečiai apie santykius.
Šiandieninis pokalbis su vienu iš svarbiausių žmonių mano gyvenime privertė stipriai susimąstyti. Santykiai jau savaime yra toks sudėtingas dalykas, kad be patirties (dažniausiai blogos) nieko gero ir prasmingo negali būti. Aišku, cinikai gali sakyti, kad jiems santykių iš viso nereikia (matyt jiems tai per daug sudėtinga), užtenka tik pabūt su kokia mergina, o kai ta atsibos - ieškotis kitos. Realiai normaliam žmogui reikia tikrai daugiau. Tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų, kad mums reikia tenkinti ne tik savo fizinius, bet ir moralinius (dvasinius) poreikius. Kas ir būtų pasaulyje, jei visi pasikliautų vien gyvuliškais instinktais. Žinau, kad santykiai yra vienas iš sudėtingiausių dalykų gyvenime, bet gyvenam tikrai ne tam, kad bėgtume nuo sunkumų. Reikia juos įveikti... Žinau, klaidą tikrai padariau, kad nesistengiau pakankamai dėl vieno svarbaus žmogaus mano gyvenime, taip jį ir praradau...  Nežinau kaip būtų susiklostę viskas, jei būtų buvę kitaip, bet ir žinoti nenorėčiau. Matyt tada buvau per jauna, nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, todėl, gerai pagalvojus, gal ir gerai, kad taip atsitiko. Po to sekė labai keistas gyvenimo laikotarpis, savotiškas persilaužimas. Žinoma, šį laikotarpį taip pat sekė klaidos. Prisimindama savo patirtį praeityje, pradėjau elgtis visiškai kitaip, dėl artimo žmogaus stengiausi kaip tik sugebėjau, nenorėjau pakartoti tos nelemtos klaidos. Deja, pasirodo tai irgi buvo klaida... ir dar skaudesnė... Kuo toliau, tuo daugiau klaidų atsiranda mano kelyje. Dabar jaučiuosi tikrai labai pasimetus ir jau nebežinau, kas yra teisinga, o kas ne...
Protingi artimo draugo žodžiai, kurie privertė susimąstyti... Reikia viską pradėti iš naujo...

"Susirask tinkamą, patikrink, ar galėsi su juo gyvent ir pan.... tada dovanok širdį ir kovok už tą meilę ne kalbom, o veiksmais.... kitaip.... niekad nebūsi mylima."