Aš tikiu . . .

Ar žmonės šiais laikais dar gali būti nuoširdūs? Ar čia tik aš tokia senamadiška ir naivi, esu nuoširdi ir tikiuosi to iš kitų? Ar tik aš jaučiu poreikį rūpintis žmonėmis kurie man iš tikro rūpi? Keistas jausmas, kai atrodo, kad to reikia tik man. Ech... tokia aš ir tokios mano senoviškos pažiūros. Sunku taip, bet ką padarysi...

Vyksta dideli pokyčiai mano gyvenime. Pats laikas pamiršti tai, kas taip ilgai skaudino širdį, nors tai ir labai sunku padaryti. Bet reikia... Net pagalvojus apie tai per kūną nueina tokie nemalonūs šiurpuliukai. Koks paradoksas: kaip, tai kas kadaise suteikė tiek laimės ir šiltų jausmų gali dabar taip skaudinti... Viskas, man gana to, atėjo ir į mano kiemą šventė.

Kai būna graži pradžia, viskas baigiasi blogai, o kas būna kai pradžia nėra tokia tobulai graži? Įdomu kaip visa tai baigsis. Na, nenoriu, kad baigtųsi. Noriu, kad tai tęstųsi ilgai ilgai ir vis geryn... O kad taip viskas būtų kaip noriu. Sunku, labai sunku, bet reikia stengtis iš visų jėgų dėl savo laimės. Gal neužlipsiu dar kartą ant to pačio grėblio. Aš tikiu.

***

Negali būti nieko geriau už smagų laiką praleistą su nuostabiais žmonėmis...

Labai vertinu šitą šypsenėlių meistrę. Žinoma, geriau vėliau nei niekada. Su laiku pasirodo kas kaip yra iš tikro. Džiaugiuosi ;)*

Sunkus pažinimas

Iš tikro visiškai pažinti žmogų yra labai sunku. Gali praeiti daugybė laiko arba net visa amžinybė kol visiškai perprasi Tau patinkantį asmenį. Žmonės nėra linkę būti atviri ir aš puikiai juos suprantu. Tai yra gana didelė šių laikų problema, nors net nežinia ar tai galima būtų pavadinti problema. Tai labiau susiečiau su žmonėmis kurie širdyje pretenduoja užimti ypatingą vietą. Būna, kai iš pradžių atrodo viskas tobula, rodos lyg geresnio žmogaus ir negalėtų būti, BET...

Pradžioje pažinties žmonės būna labai susidomėję kitu asmeniu ir stengiasi rodytis kitam žmogui tik savo reprezentacine puse. Logiška. Norint pritraukti ir sudominti žmogų privalai rodyti tik gerąją savo pusę. Taigi, iš pradžių, dėmesys, gražūs žodeliai, rūpestis, patarimai, paguodos žodžiai, pažadai, komplimentai, paprasčiausias bendravimo poreikis tiesiog liejasi per kraštus, atrodo geriau ir negali būt. Ir net neatrodo, kad kažkas čia galėtų būti blogai. Kažkiek tai net susuka galvelę, nesigalvoja tada apie nieką daugiau. O dar kai žmogus iškalbingas tai iš viso… Atrodo puikus žmogus, ko daugiau norėt. Rūpestis kitu tikrai ne žmogaus silpnumo požymis, o tiesiog gera taktika. Ir tas bendravimas bendravimas virsta ne kokiu paviršutinišku dalyku, o didžiuliu poreikiu. Apie žmogų sužinai vis daugiau ir daugiau. Ir pradedi matyti vis daugiau panašumų. Tai vyksta todėl, kad tavo pasąmonė nori tai matyti. Iš tikro yra taip, kad visi žmonės yra panašūs, daug pomėgių sutampa ir tai nėra kažkas nuostabaus. Bet tuo metu atrodo, kad tai yra kažkas tokio. Taip nėra. Žodeliai: amžinai, niekada, visada, tik tavo, tik mano, pasiilgau ir t.t... skamba vis dažniau ir dažniau. Banaloka, bet tai tuo metu veikia. Besaikis domėjimasis viskuo ir visada irgi glosto savimeilę. Paskui viskas išsirutulioja ir iki stipresnių žodelių, na, bet tai tik laiko klausimas. Galiausiai įvyksta persilaužimas.

Sužinojęs praktiškai viską žmogus lyg praranda susidomėjimą. Pasidaro kažkoks apatiškas. Dėmesio, gražių žodžių, rūpesčio nors dar yra, bet palaipsniui visa tai mažėja. Nors teigia, kad yra priešingai. Atrodo, kad pasiekęs tikslą žmogus nustoja stengtis dėl kito. Išlenda didžiuliai skirtumai ir kiekvieno žmogaus ne tokios geros savybės. Tada ir prasideda tas širdies skausmas. Gal kas negerai ar dar kas? Abejonės praktiškai žudo. Mintys sukasi tik apie viena. Šitą būseną nuslėpt savyje labai sunku, nes kai žmogui blogai, tai jo veide ir akyse gerai matosi... Prasideda depresijos, nemigos ir panašiai. Tikrai sunkus laikotarpis. Kaip toliau su tuo tvarkytis kiekvienas randa savo būdų...

Taip būna tikrai nemažai daliai žmonių šiais laikais ir tai užknisa. Širdies skausmas ir nemiga garantuotai.

Viskas, kas mūsų nesunaikina - padaro mus stipresniais.

This is it

Aš užsiimu fotografija (truputį) ir piešiu,

Mėgstu ilgai naktinėti ir dar ilgiau miegoti,

Daug šypsausi ir juokiuosi,

Dievinu vyną,

Myliu ir nekenčiu,

Kvailioju ir išsidirbinėju,

Nervinu žmones kuriems rūpiu,

Rytais geriu kavą su pienu ir medumi,

Įsimyliu netinkamus žmones,

Mėgstu seną gerą muziką ir rock‘ą,

Pripažįstu, kad dažnai klystu ir fail‘inu,

Ilgai prisimenu meilės nuotykius,

Mėgstu užsitūsint iki galo,

Dažnai nieko neveikiu ir vengiu žmonių,

Džiaugiuosi kai laiku lyja ar sninga,

Naktį stebiu dangų,

Dievinu žvakių šviesą,

Be priežasties (ar su) tyloj verkiu,

Dievinu keliones ir nuotykius,

Jeigu myliu, tai visa širdimi,

Kartais elgiuosi niekšiškai,

Suprantu kartais būna lengva, kartais sunku,

Bet tokia aš ir taip gyvenu. . . :)

Niekšai

Tikrai neegzistuoja toks žmogus, kuris niekada nepasielgia niekšiškai. Tokia žmogaus prigimtis: siekti gero sau bet kokia kaina, keršyti, meluoti, apsimetinėti, apgaudinėti... Tikrai nesakau, kad visi žmonės yra tiktai tokie, tikrai ne, bet šiandien aš kalbu apie blogąją mūsų pusę. Kartais net ir geriausių siekių vedami padarome ką nors siaubinga. Pasitaiko ir visiškų proto užtemimų, kai jaučiamės visatos centru. Tuomet mum reikia kažko kas mus nuleistų ant žemės, ir taip, kad pajaustume. Žinoma, neesame mes tokie jau siaubingi padarai šioje žemėje, tiesiog kartais mus užvaldo kažkas stipresnio už mus. Ir pati save kartais pagaunu tokioje situacijoje, kad elgiuosi taip, kaip galvojau, kad gyvenime negalėčiau...bet... Gerai, dar kad kartais ir pati susivokiu, nors ir po laiko. Ir tada jau prasideda sąžinės priekaištai. Bet tai yra labai gerai, kad turim tokį dalyką kaip sąžinę, kuris mus bent kiek kontroliuoja, neleidžia visiškai nužmogėti... Jei jos nebūtų, tai ko gero dabar gyventume visiškų niekšų pasaulyje...

Kas gero?

Pastaruoju metu visai apleidau savo blogą. Man tikrai labai gaila dėl to, bet kitaip tiesiog neišėjo. Mokslai jau nuo pat pirmų dienų galingai užspaudė į kampą, . . bet visai ne tame esmė.
Visai nesenai jaučiausi taip lyg būčiau pasiekusi visišką "dugną". Daugybė bėdų, nervai, nesutarimai, sveikatos problemos, depresija... Galvoje sukosi tik viena mintis: "Jeigu ir toliau taip, tai jau nebeilgai taip...". Pradėjau jausti net širdies skausmą dėl patiriamo streso. Galvą skaudėjo pastoviai, jau net buvau su tuo susigyvenusi. Ir šiaip, mačiau problemas net ten, kur jų ir nebuvo...
BET . . .
Bet viskas pasikeitė. Dabar man jau daug geriau (nors ir su vaistų pagalba). Vienas žmogus praktiškai pakeitė mano požiūrį į visa tai kas pastaruoju metu su manimi vyksta. Aš esu LABAI laiminga, kad tas žmogus atsirado mano gyvenime (bent iš dalies). Jis man davė labai daug: jo patarimai man labai pagelbėjo ir be jo palaikymo, ko gero, nebūčiau tiek ištvėrusi. Jo dėka jaučiu, kad esu kažkam labai reikalinga ir mylima... Taip manim dar niekas nesirūpino... Ir aš esu labai dėkinga tam žmogui, kad jis yra...
Kas dar pas mane gero? Turiu dar vieną priežastį šypsotis. Ir tai nėra kažkas tokio labai didelio, tiesiog aš visą laiką to norėjau ir siekiau... ir pagaliau mano noras pildosi. Kuo toliau, tuo geriau sutariu su savo broliu. Tiem kas nežino visos situacijos gali atrodyti keista, na, bet taip jau yra. Tai yra dar vienas žingsnis arčiau mano laimės...